Slovakijoje už vieną klaidingai nuskintą grybą gali grėsti beveik 10 tūkst. eurų bauda

Ruduo Slovakijoje daugeliui reiškia tą patį, ką ir Lietuvoje: drėgnas miškas, krepšys rankoje, automobiliai pakelėse ir žmonės, kurie po lietaus traukia ieškoti baravykų, voveraičių ar kitų miško gėrybių. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai paprasta – pamatei grybą, pažįsti, nupjovei ir eini toliau. Tačiau Slovakijoje grybavimas turi taisykles, apie kurias turistas arba net nepatyręs vietinis gali pagalvoti per vėlai.

Svarbiausia žinia tokia: įprastame Slovakijos miške paprastus, neapsaugotus grybus savo reikmėms rinkti galima. Tačiau tai nereiškia, kad galima eiti bet kur, važiuoti automobiliu gilyn į mišką, lįsti už draudžiamųjų ženklų ar į krepšį dėti bet kokį rastą grybą. Slovakijos taisyklės priklauso nuo konkrečios vietos, apsaugos laipsnio, draudimų, nacionalinio parko zonos ir paties grybo rūšies. Paprastame miške grybauti leidžiama savo reikmėms, jeigu tai nėra saugoma rūšis ir jeigu teritorijoje nėra griežtesnių apribojimų.

Čia ir slypi didžiausia rizika. Žmogus gali neturėti jokio blogo ketinimo. Jis gali tiesiog pasukti nuo tako, nepastebėti draudimo ženklo, įvažiuoti automobiliu į miško keliuką arba nuskinti retą saugomą grybą, manydamas, kad tai paprastas valgomas grybas. Tačiau nežinojimas ne visada išgelbsti nuo atsakomybės.

Baudos gali siekti beveik 10 tūkst. eurų

Slovakijoje už pažeidimus gamtos apsaugos srityje baudos gali būti labai rimtos. Už judėjimą už pažymėto tako, draudžiamos veiklos vykdymą saugomoje teritorijoje ar lankytojų taisyklių pažeidimą fiziniam asmeniui pagal gamtos apsaugos taisykles gali grėsti iki 3 319,39 euro bauda. Dar rimtesniais atvejais, kai kalbama apie tyčinį saugomos rūšies rinkimą, pjovimą, kasimą ar naikinimą, bauda gali siekti iki 9 958,17 euro. Slovakijos teisėje saugomos grybų rūšys tokiais atvejais priskiriamos prie saugomų augalų.

Oficialiame Slovakijos gamtos ir kraštovaizdžio apsaugos įstatyme nurodoma, kad saugomą augalą draudžiama tyčia skinti, rinkti, pjauti, kasti ar naikinti jo natūralioje buveinėje. Taip pat draudžiama jį laikyti, gabenti, parduoti, mainyti ar siūlyti pardavimui bei mainams.

Tai nereiškia, kad kiekvienas žmogus, suklydęs miške, automatiškai gaus maksimalią baudą. Baudos dydis priklauso nuo konkrečių aplinkybių, pažeidimo rimtumo, elgesio ir institucijos sprendimo. Tačiau pati maksimali riba yra tokia didelė, kad šį klausimą verta vertinti rimtai. Blokinio nagrinėjimo atveju bauda pagal gamtos apsaugos įstatymą gali siekti iki 300 eurų, o jeigu pažeidimas pakartojamas per dvejus metus, viršutinė baudos riba gali būti padidinta net dvigubai. Slovakijos teisės akte taip pat nurodytos baudos ribos iki 3 319,39 euro, iki 6 638,78 euro ir iki 9 958,17 euro, o pakartotinio pažeidimo atveju per dvejus metus riba gali būti dvigubinama.

Kokie grybai gali tapti brangia klaida?

Saugomų grybų sąrašas Slovakijoje nėra sudarytas tik iš vienos ar dviejų rūšių. Jų yra daugiau, todėl didžiausia taisyklė labai paprasta: į krepšį turi keliauti tik tie grybai, kuriuos žmogus tikrai atpažįsta. Slovakų šaltinyje kaip saugomų grybų pavyzdžiai minimi hríb kráľovský ir masliak limbový. Pirmasis yra karališkojo baravyko tipo grybas, lotyniškai Butyriboletus regius, galintis patraukti akį rausvu ar rausvai raudonu kepurėlės atspalviu ir gelsvu kotu. Antrasis – Suillus plorans, slovakiškai vadinamas masliak limbový.

Oficialiuose ir specializuotuose Slovakijos grybų sąrašuose hríb kráľovský nurodomas kaip saugoma rūšis, kurios socialinė vertė siekia 100 eurų už individą, o masliak limbový – 300 eurų. Tai nėra „pardavimo kaina“ turguje. Tai gamtosauginiuose dokumentuose naudojama vertė, kuri gali būti svarbi vertinant žalą saugomai rūšiai.

Tarp kitų saugomų grybų Slovakijoje minimi ir tokie pavadinimai kaip muchotrávka cisárska / Amanita caesarea, lievikovec kyjakovitý / Gomphus clavatus, lúčnica granátovočervená / Hygrocybe punicea, náramkovka cisárska / Catathelasma imperiale bei kitos retesnės rūšys. Specializuotas Slovakijos grybų atlasas nurodo, kad jame pateikiamas Slovakijos saugomų grybų sąrašas, kuriame yra ir minėti hríb kráľovský, ir masliak limbový.

Praktiškai tai reiškia vieną dalyką: jeigu grybas atrodo neįprastas, ryškus, retas, labai gražus ar tiesiog ne toks, kokį paprastai renkate, geriausia jo neliesti. Nufotografuoti galima, bet nupjauti „kad namie išsiaiškinčiau“ – bloga mintis. Jeigu tai saugoma rūšis, pažeidimas jau bus padarytas tą akimirką, kai grybas atsidurs jūsų rankoje ar krepšyje.

Nacionaliniame parke ne viskas taip paprasta

Dar viena vieta, kur grybautojai gali apsigauti, yra saugomos teritorijos. Neteisinga manyti, kad visame nacionaliniame parke visur galioja vienodos taisyklės. Slovakijoje svarbus konkretus apsaugos laipsnis ir zonos. Kai kuriose vietose gali būti leidžiama judėti laisviau, kitose – tik pažymėtais takais, o grybauti už jų ribų gali būti draudžiama.

Griežtesnės taisyklės prasideda nuo trečio apsaugos laipsnio. Tokiose teritorijose už gyvenvietės ribų lankytojams negalima judėti už pažymėtų turistinių ar pažintinių takų. Toks draudimas galioja ir ketvirto bei penkto apsaugos laipsnio teritorijose. Grybautojas negali pasukti nuo tako vien todėl, kad tarp medžių pamatė gražią grybų grupę.

Tai ypač aktualu keliaujantiems į Slovakijos kalnus, Tatrus ar nacionalinius parkus. Paprasta navigacijos programėlė telefone nebūtinai tiksliai parodys visus apsaugos laipsnius, laikinas užtvaras ar draudžiamas zonas. Jeigu nesate tikri, geriausia likti pažymėtame take ir vadovautis informaciniais ženklais vietoje.

Suillus ploransNuotrauka: Wikipedia

Automobilis prie pat grybų – dar viena rizika

Grybavimo sezonu labai dažna pagunda yra įvažiuoti automobiliu kuo giliau į mišką. Atrodo, kelias platus, niekam netrukdau, tik trumpam pastatysiu ir nueisiu. Tačiau Slovakijoje važiuoti ar stovėti motorine transporto priemone miško žemėje už tam skirtų vietų paprastai draudžiama. Išimtys taikomos žmonėms, kurie turi teisę ten būti dėl miško ūkio, apsaugos ar kitų įstatyme numatytų užduočių.

Tai reiškia, kad grybautojui saugiausia automobilį palikti oficialioje aikštelėje arba ten, kur stovėjimas aiškiai leidžiamas. Net jei miško keliukas atrodo tuščias, automobilis gali trukdyti miškininkams, gelbėtojams, gaisrininkams ar technikai. Be to, tai jau atskiras pažeidimas, kuris gali kainuoti papildomai.

Atskiros sankcijos numatytos ir pagal miškų teisę. Už kai kuriuos įprastesnius miško taisyklių pažeidimus fiziniam asmeniui gali būti skiriama iki 165 eurų bauda, už rimtesnius – iki 1 000 eurų, o blokinio nagrinėjimo atveju pagal miškų įstatymą gali būti skiriama iki 70 eurų bauda.

Ne viskas, kas auga miške, priklauso grybautojui

Dar viena taisyklė, kuri dažnai pamirštama: grybavimas nėra leidimas iš miško išsinešti viską, kas patiko. Negalima savavališkai rauti samanų, imti miško žemės, laužyti medelių, gadinti tvorų, ženklų ar miško įrenginių. Taip pat draudžiama savavališkai kūrenti ugnį miško žemėje ar jos apsaugos zonoje ne tam skirtose vietose, o sausros metu ribojimai gali būti dar griežtesni.

Grybą reikėtų paimti atsargiai, neardant visos miško paklotės. Svarbiausia – nekasinėti aplink, nedraskyti samanų ir nepalikti didelės atviros duobės. Net nevalgomi ar nuodingi grybai neturėtų būti spardomi ar naikinami. Jie turi savo vietą ekosistemoje, gali būti maistas gyvūnams ir dalyvauja natūraliuose miško procesuose.

Tai skamba paprastai, bet būtent tokios smulkmenos atskiria atsakingą grybautoją nuo žmogaus, kuris miške palieka daugiau žalos nei naudos.

Telefono programėlės gali suklaidinti

Šiandien daugelis grybautojų nepažįstamą grybą fotografuoja ir meta į programėlę, laukdami atsakymo. Tai patogu, bet pavojinga. Grybų atpažinimo programėlės gali klysti, ypač kai nuotrauka prasta, grybas jaunas, pažeistas, nufotografuotas be koto pagrindo ar iš vieno kampo. Klaida gali kainuoti ne tik baudą, bet ir sveikatą.

Slovakų šaltinyje aiškiai pabrėžiama, kad telefono programėlės negali būti laikomos visiškai patikimomis. Klaida gali lemti ir saugomos rūšies nuskynimą, ir rimtą apsinuodijimą.

Todėl geriausia taisyklė keliaujant po svetimos šalies miškus – rinkti tik tuos grybus, kuriuos pažįstate be jokių abejonių. Jei kyla bent menkiausias klausimas, grybas turi likti miške. Graži nuotrauka telefone yra daug saugesnė nei retas grybas krepšyje.

Ką turi žinoti lietuvis, keliaujantis grybauti į Slovakiją?

Pirmiausia – Slovakijoje grybauti galima, bet ne visur ir ne bet ką. Įprastame miške neapsaugotus valgomuosius grybus savo reikmėms rinkti leidžiama, tačiau saugomos teritorijos, nacionalinių parkų zonos, draudžiamieji ženklai ir saugomos rūšys viską keičia. Vien tai, kad matote grybą, dar nereiškia, kad galite prie jo prieiti ar jį pasiimti.

Antra – prieš važiuojant į nepažįstamą vietą verta pasitikrinti, ar tai nėra saugoma teritorija su trečiu, ketvirtu ar penktu apsaugos laipsniu. Jeigu esate nacionaliniame parke, laikykitės takų ir skaitykite ženklus. Jei prie miško yra užtvara, draudimo lentelė ar aptverta teritorija, jos nereikia „apeiti iš šono“.

Trečia – nevažiuokite automobiliu į miško gilumą vien todėl, kad kiti taip daro. Tai, kad prie kelio jau stovi keli automobiliai, dar nereiškia, kad stovėjimas teisėtas. Ketvirta – nerinkite nepažįstamų, retų, ryškiai atrodančių ar abejonių keliančių grybų. Tokie radiniai gali būti įdomūs nuotraukai, bet ne krepšiui.

Brangiausia klaida prasideda nuo sakinio „gal nieko tokio“

Grybavimas turi būti ramus, malonus ir saugus. Tačiau Slovakijoje viena klaida gali kainuoti labai brangiai: už pažeidimus saugomose teritorijose – iki kelių tūkstančių eurų, už rimčiausius saugomų rūšių pažeidimus – beveik 10 tūkst. eurų. Ir svarbiausia, kad tam nebūtinai reikia piktybiškai naikinti gamtą. Kartais užtenka nuskinti ne tą grybą arba nueiti ne ten, kur leidžiama.

Todėl geriausia taisyklė labai paprasta: rinkite tik patikimai pažįstamus grybus, neikite už draudžiamųjų ženklų, saugomose teritorijose laikykitės takų, automobilį palikite tik leidžiamoje vietoje ir neardykite miško paklotės. Slovakų šaltinyje ši mintis suformuluota labai aiškiai: rinkti reikėtų tik patikimai pažįstamus grybus, būti ten, kur lankytojų judėjimas leidžiamas, ir gerbti visus ženklus bei gamtos ar miško apsaugos pareigūnų nurodymus.

Miškas gali duoti pilną krepšį gerų radinių, bet jis nėra vieta, kur viskas priklauso pirmam radusiam. Kartais pats brangiausias grybas yra tas, kurį žmogus nusprendžia palikti augti ten, kur jį rado.