Petropavlovskas-Kamčiatka per kelias dienas pateko į situaciją, kuri miestui labiau priminė katastrofos scenarijų, o ne įprastą žiemą. Per tris dienas čia iškrito 120 proc. mėnesio sniego normos, o kai kur sniego gylis mieste pasiekė apie 170 cm, atokesnėse vietose – dar daugiau. Gyventojai socialiniuose tinkluose kalbėjo apie iki penkių metrų aukščio pusnis, o kai kurie namai buvo užpustyti taip, kad sniegas siekė net iki antro aukšto. Du žmonės žuvo, kai nuo stogų nukrito sniego masės, o mieste įvesta nepaprastoji padėtis iki šiol jaučiama kasdienybėje: net ir pagerėjus orams, gyvenimas į normalų ritmą grįžta lėtai.
Visas šis žiemos smūgis išryškino ne tik stichijos mastą, bet ir tai, kaip greitai didelis miestas gali tapti praktiškai nepravažiuojamas ir sunkiai pasiekiamas net tarnyboms. Gyventojai kalba ne vien apie pūgą – jie atvirai piktinasi, kad sniego valymas nebuvo pradėtas laiku, o kai viskas „užvirė“, jau buvo per vėlu sustabdyti grandininę reakciją: keliai, kiemai, šaligatviai ir net laiptinės tapo sniego spąstais.
Žiema, kuri atėjo ne „gražiai“, o kaip keturių dienų siena
Kamčiatkoje snigti pradėjo dar lapkričio pabaigoje ir šiais metais sniegas, pasak vietos gyventojų, krito nuolat – kartais po keturias ar penkias dienas iš eilės. Tačiau didžiausias smūgis atėjo vėliau, kai nuo gruodžio vidurio sąlygos tapo vis pavojingesnės, o metų pabaigoje prasidėjo smarkios pūgos. Sausį ciklonai atnešė kritulius, kurie pietinėje pusiasalio dalyje virto tikra „balta siena“: sniegas krito taip intensyviai, kad vietomis atrodė, jog miestas tiesiog lėtai dingsta po storėjančia danga.
Žmonės pasakoja, kad tokios pūgos paprastai būna trumpesnės – viena diena, daugiausia dvi, o tada viskas nuslūgsta. Šįkart buvo kitaip: keturios dienos iš eilės virto sekinančiu ciklu, kai ryte išsikasi praėjimą, o vakare jis vėl užpustytas dviem metrais sniego. Vienas gyventojas pasakojo, kad jam prireikė penkių dienų, kol išsikasė savo namą ir sutvarkė teritoriją – tai ne simbolinis pasakymas, o realus fizinis darbas, kurį dalis žmonių buvo priversti atlikti tiesiog tam, kad galėtų išeiti pro duris.
Камчатка. Детвора катается с горки 🌧🌧 pic.twitter.com/USaXA8XoB8
— ботаник (@fgt144) January 19, 2026
Miestas, kuriame staiga nebegalioja taisyklė „pagalba atvažiuos“
Pūga turėjo ir labai konkrečią, pavojingą pusę: kai kuriose Petropavlovsko-Kamčiatkos ir priemiesčių vietovėse dingo šildymas ar elektra, nes dalis namų šildomi elektriniais katilais. Audra nutraukė elektros linijas, bet avarinės tarnybos paprasčiausiai negalėjo patekti į vietas, kur reikėjo pagalbos – keliai buvo nepravažiuojami, o kai kurių gatvių ir kiemų „žemėlapis“ tapo nebeįskaitomas, nes sniegas uždengė ribas ir orientyrus.
Vienas dramatiškesnių epizodų – sausio 16-ąją ugniagesiams teko gelbėti du vaikus iš gaisro, tačiau jie žarną tempė pėsčiomis, nes sunkvežimis iki namų tiesiog neprivažiavo. Tokiose situacijose staiga pasidaro aišku, kad problema yra ne vien „nepatogu“ ar „nemalonu“ – tai klausimas, ar kritiniu momentu apskritai įmanoma suteikti pagalbą.
Kai kurie gyventojai pradėjo samdyti mokamą pagalbą: žmones, kurie iškasa automobilius, nuvalo laiptinių prieigas, padeda atlaisvinti bent minimalų praėjimą. Ir tai skamba kaip detali buitinė smulkmena, kol nesupranti, kad be šių darbų dalis gyventojų tiesiog lieka įkalinti savo namuose.
Эх и тут без ии не обошлось
Камчатка pic.twitter.com/XR27XTZ39y— Андрей (@Napk1nX) January 22, 2026
„Viskas baigta, aš iš čia neišeisiu“: kai pusnys tampa asmenine drama
Socialiniuose tinkluose pasirodė daug vaizdo įrašų ir pasakojimų, kuriuose žmonės kalba ne apie „gražią žiemą“, o apie beviltiškumą. Viename tokių įrašų moteris vardu Aleksandra (taip ji prisistato) tiesiai pasako: „Viskas baigta, aš iš čia neišeisiu.“ Per 24 valandas jai ir kaimynams pavyko išvalyti išėjimą, bet situacija nebuvo stabilizuota – po kelių dienų namas vėl buvo užverstas sniegu, o ji nebegalėjo nueiti į darbą. Jos pasakojime yra ir dar viena detalė, kuri tik sustiprina įtampą: lūžęs kojos pirštas apsunkino judėjimą per snieguotas kalvas, tačiau net ir tokioje būklėje žmonės privalėjo judėti, kasti, nešti, stumti, nes kitaip neįmanoma išgyventi paprastos dienos.
Tuo metu kiti gyventojai pasakoja, kad kai kurios vietos buvo užpustytos iki antro aukšto, o pusnys kai kur siekė antrą ar trečią aukštą. Ir tada gimsta frazės, kurios skamba kaip legenda, bet vietoje tampa kasdienybės dalimi: jaunimas, anot liudininkų, šokinėjo pro penkto aukšto langus į pusnis, nes išeiti pro duris buvo sunkiau nei „iššokti“ į sniego kalną.
Žiemos paralyžius: autobusai sustojo, ryšys dingo, žmonės vaikšto keliais
Sausio 13–16 dienomis mieste iškrito 131,6 mm kritulių – tai ir sudarė 120 proc. mėnesio normos per labai trumpą laiką. O per sausio 1–16 dienas centrinėje regiono dalyje iškrito 166,7 mm, t. y. 152 proc. mėnesio normos. Skaičiai atrodo kaip statistika, kol jų nepamatai gatvėje: mieste nustojo kursuoti autobusai, gatvės tapo užkimštos, o dalis namų buvo taip užversti, kad žmonės negalėjo išeiti be gelbėjimo tarnybų.
Tarsi to būtų maža, išryškėjo dar viena problema – mobiliojo interneto trūkumas. Jis, pasak gyventojų, nustojo veikti dar prieš Naujuosius metus ir stabiliau grįžo tik sausio 13-ąją. Kai miestas fiziškai paralyžiuotas, ryšys tampa ne komfortu, o būtinybe: susisiekti su artimaisiais, iškviesti pagalbą, sužinoti, kur atidarytos parduotuvės, ar veikia bent viena pagrindinė trasa.
Kol šaligatviai nebuvo nuvalyti, žmonės priversti eiti keliais. Tai tiesiogiai didino avarijų riziką – sausio 21-ąją vairuotojas partrenkė 12-metę mergaitę ir pasišalino iš įvykio vietos. Mieste, kuriame ir taip sunku pravažiuoti, kiekvienas incidentas tampa dar vienu akmeniu į užstrigusios sistemos mechanizmą.
камчатка вышла за хлебом🥸pic.twitter.com/mWdiv8aYsG
— мать белых кроликов (@azul_humedo) January 19, 2026
Tiekimas, parduotuvės ir net šiukšlės: kai sutrinka paprasčiausi dalykai
Kai keliai užversti, sutrinka ne tik transportas – sutrinka tiekimas. Kai kuriose parduotuvėse dingo greitai gendantys produktai, o ten, kur prekės dar buvo, prie kasų formavosi eilės. Regiono valdžia pripažino trūkumą, pabrėždama „laikinus logistinius sunkumus“, tačiau gyventojams tai mažai ką keitė: jei lentynos tuščios, žodžiai apie logistiką nepadeda. Dalis žmonių pradėjo kepti duoną patys – ne dėl romantikos, o dėl būtinybės.
Dar viena detalė, kuri skamba neįtikėtinai, bet atskleidžia situacijos rimtumą: savivaldybės tarnybos kai kur negalėjo išvežti mirusiųjų, o šiukšlių surinkimas taip pat strigo. Žmonės palikinėjo šiukšlių maišus ir dėžes tiesiog ant sniego pusnių šalia namų, o vietos šiukšlių surinkimo įmonė prašė gyventojų laikinai laikyti atliekas… balkonuose. Tai yra momentas, kai „žiemiški nepatogumai“ peržengia ribą ir pradeda liesti higieną, sveikatą ir elementarią viešąją tvarką.
Pyktis ne tik dėl sniego: „man gėda dėl miesto“
Nors pats snygis yra pagrindinis faktas, labai ryški šios istorijos linija – žmonių nusivylimas. Gyventojai kalba apie tai, kad sniego valymas neprasidėjo laiku, o kai miestas pradėjo grimzti, tarnybos nebesugebėjo suvaldyti situacijos. Elena, kuri prašė neminėti tikro vardo, sako neprisimenanti tokio sniego nuo vaikystės: pusnys siekė antrą ar trečią aukštą, dalis miesto liko „atskirta“ sniego kalnų, o kai kur vietos iki šiol neišvalytos.
Emocijos kartais būna labai aštrios. Vienas Petropavlovsko-Kamčiatkos gyventojas interviu pasakė, kad jam gėda dėl Kamčiatkos ir ypač dėl miesto, nes realybė neatitinka pažadų ir atrodo kaip atokios, pamirštos vietovės kasdienybė. Tokie žodžiai paprastai neišsprūsta be priežasties – jie atsiranda tada, kai žmogus jaučiasi paliktas vienas su problema, kuri viršija jo jėgas.
Ar tai tikrai „pusę amžiaus nematyta“: kuo šis snygis išsiskiria istorijoje
Petropavlovsko-Kamčiatkos istorijoje yra buvę didelių snygių, tačiau dabartinė žiema ypač išsiskiria tuo, kaip staigiai ir plačiai ji paralyžiavo miestą. Minimas vienas ryškiausių ankstesnių epizodų – 1971 m. sausis, kai per 10 dienų iškrito 573 mm kritulių, o bendras kiekis daug kartų viršijo įprastas normas ir sudarė didelę metinės normos dalį. Taip pat fiksuoti rekordai 2005 m. vasarį ir kovą, kai sniego gylis siekė 250–289 cm.
Tačiau pastaraisiais metais vaizdas buvo visiškai kitoks: nuo 2019 m. žiemos Petropavlovsko-Kamčiatkos regione beveik nebuvo tikrai snieguotų sezonų, o 2024 ir 2025 m. sausį ir vasarį kritulių kiekis nesiekė net pusės mėnesio normos. Dėl to 2025–2026 m. žiema tapo ne šiaip „sunkesnė“, o tarsi sugrąžinusi seną, didelę, sunkiai valdoma žiemą, kurios žmonės jau buvo spėję atprasti tikėtis tokiu mastu.
Sausio 21 d. orai pagaliau pagerėjo, tačiau nepaprastoji padėtis ir kasdieniai trikdžiai dar neišnyko: užpustytos teritorijos, prastas valymas, trūkinėjantis tiekimas ir įtampa mieste rodo, kad didžiausia kova prasideda tada, kai pūga baigiasi – nes po jos lieka klausimas, ar miestas iš tikrųjų sugeba atsistoti ant kojų taip greitai, kaip žmonėms reikia.
Šaltinis: https://i.pl/skakali-z-5-pietra-w-zaspy-kamczatka-zasypana-sniegiem-tak-zle-nie-bylo-do-pol-wieku/ar/c1p2-28663987
Ką manote apie tai?
Jūsų nuomonė svarbi! Parašykite komentarą žemiau arba pasidalinkite straipsniu su draugais.
