Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip paprasčiausias, skaidrus geriamasis vanduo, kurį kasdien įsipilame į stiklinę. Tačiau iš tikrųjų šis protu sunkiai suvokiamo 2,6 milijardo metų senumo skystis yra neįtikėtinai sūrus, itin kartus ir visiškai netinkamas jokiam žmogaus vartojimui. Įsivaizduokite tobulą gamtos laiko kapsulę, kuri išliko absoliučiai nepažeista ir nepaliesta daugiau nei du su puse milijardo metų. Dar 2013 metais giliai Kanados kasykloje dirbantys geologai aptiko unikalų uolienų plyšį, kuriame slėpėsi būtent toks neįkainojamas lobis – pats seniausias žinomas vanduo visoje mūsų planetoje. Šis skystis buvo saugiai ir hermetiškai uždarytas po žeme maždaug prieš 2,64 milijardo metų, glūdėdamas neįtikėtiname, beveik trijų kilometrų gylyje.
Geologijos stebuklas, pasislėpęs po Šiaurės Amerika
Šis neįtikėtinai senovinis ir mokslinį pasaulį sukrėtęs skystis buvo atrastas Timinso mieste, Ontarijo provincijoje. Ši unikali teritorija priklauso garsiajam Kanados prekambro skydui ir yra pati seniausia išlikusi Žemės plutos dalis visame Šiaurės Amerikos žemyne. Ši paslaptinga vieta pasirodė esanti tiesiog ideali ir tobula senovinių geologinių artefaktų paieškai, nes vietiniai vulkaninių ir nuosėdinių uolienų sluoksniai per milijardus metų liko beveik nepaliesti erozijos ir ardomojo seisminio aktyvumo. Pati gamta čia kruopščiai išsaugojo milijardus metų siekiančią mūsų planetos istoriją, užrakintą kietoje uolienoje.
Inertinių dujų detektyvas vietoj laiko mašinos
Norėdami nustatyti tikslų šio stulbinančio radinio amžių, mokslininkai atliko be galo išsamią cheminę analizę, kurios rezultatai dar 2013 metais buvo paskelbti viename autoritetingiausių pasaulio mokslo žurnalų „Nature“. Skysčio cheminė sudėtis tyrėjams aiškiai parodė, kad jis susidarė pačiomis seniausiomis, mums sunkiai įsivaizduojamomis atmosferos sąlygomis. Tyrėjai griebėsi ksenono ir kitų tauriųjų dujų, kurios yra chemiškai inertiškos ir niekaip nereaguoja su dauguma kitų elementų, tyrimų.
Būtent tai pavertė jas patikimiausiu įrankiu, veikiančiu tarsi geologinis laikrodis. Palyginę šių dujų paliktus „pirštų atspaudus“ su žinomais Žemės atmosferos evoliucijos etapais, mokslininkai pagaliau sugebėjo įminti šio vandens kilmės paslaptį. Toronto universiteto Žemės mokslų katedros profesorė Barbara Sherwood Lollar paaiškino, kad naudodami vandens ir ypač inertinių dujų izotopus, mokslininkai gali tiksliai ir kiekybiškai įvertinti, ar tokiuose vandenyse yra likę kokių nors šiuolaikinių komponentų. Tyrimai parodė, kad nė vienas iš šių mėginių neturi nieko bendro su dabartimi, todėl jie yra tikrai ir galutinai izoliuoti nuo šiuolaikinio vandens ciklo.
Pasaulis be deguonies ir netikėta viltis Marsui
Iš pat pradžių geologai nedrąsiai manė, kad šiam vandeniui yra mažiausiai 1,5 milijardo metų. Tačiau aplinkinių uolienų ir nuosėdų, kurioms, kaip paaiškėjo, yra daugiau nei 2,6 milijardo metų, dujų buvimas įrodė, kad vanduo buvo įstrigęs spąstuose tuo metu, kai mineralai dar tik pradėjo formuotis. Tai yra neįtikėtinai tolima, neatmenama era, kai Žemėje nebuvo jokių augalų, gyvūnų ar net sudėtingų ląstelių. Tuometinė gyvybė apsiribojo tik pačiais paprasčiausiais vienaląsčiais organizmais, o atmosferoje buvo labai mažai arba apskritai nebuvo jokio deguonies. Net ir patys žemynai tuo metu atrodė visiškai kitaip nei šiandien. Pasak profesorės Sherwood Lollar, šis radinys iš Kanados skydo iki pat šių dienų tebėra pats seniausias kada nors atrastas vanduo pasaulyje.
Tačiau nepaisant šių atšiaurių ir gyvybei nedraugiškų sąlygų, senovės vandenyje visgi buvo rasta cheminių medžiagų, kurios, kaip jau dabar žinoma, gali palaikyti gyvybę. Tai reiškia, kad mikrobų ekosistemos iš tiesų galėjo klestėti visiškoje tamsoje ir būti visiškai izoliuotos nuo išorinės atmosferos ištisus milijonus metų. Būtent šis faktas neįtikėtinai padidina tikimybę rasti panašią, gyvybingą aplinką ir kitose Saulės sistemos vietose, pavyzdžiui, pasislėpusią giliai po atšiauriu Marso paviršiumi.
Karčioji tiesa, kuri galutinai paneigia interneto mitus
Interneto platybėse ir socialiniuose tinkluose labai dažnai galima rasti populiarią ir intriguojančią istoriją apie drąsų geologą, kuris neva ėmė ir išgėrė šį seniausią pasaulyje vandenį. Tačiau pati profesorė Barbara Sherwood Lollar kategoriškai ir galutinai paneigia šį plačiai pasklidų šiuolaikinį mitą. Ji patikino, kad tikrai niekada negertų nė vieno gurkšnio šio skysčio ir jokiam kitam žmogui nepatartų atlikti tokio pavojingo eksperimento. Ji atvirai pabrėžia, kad istorijos, neva ji pati išgėrė šį vandenį, yra tiesiog pigus žiniasklaidos prasimanymas, kurio ji niekada nedarė ir nenorėtų daryti.
Bet iš kur tuomet mes taip tiksliai žinome apie jo bjaurų skonį? Reikalas tas, kad giliai kasykloje šis požeminis vanduo teka labai aktyviai ir vietomis netgi smarkiai verda bei burbuliuoja. Sunkaus darbo metu pavieniai skysčio lašai tiesiog neišvengiamai aptaškydavo mokslininkų veidus ir lūpas. Būtent tokiu atsitiktiniu būdu ir paaiškėjo, koks neįtikėtinai kartus ir šlykštus yra šis skystis. Kaip aiškina mokslininkai, šis senovinis vanduo gali būti daugybę kartų sūresnis už įprastą ir mums pažįstamą jūros vandenį, todėl jo skonis būtų absoliučiai siaubingas ir jo kategoriškai neįmanoma nuryti.
Šaltiniai:
- https://www.iflscience.com/geologists-found-the-worlds-oldest-water-did-they-drink-it-no-heres-why-82600
- https://www.nature.com/articles/nature12127
