„SpaceX“ vėl kilstelėjo kartelę ten, kur konkurentai dažniausiai net nesvarsto. Bendrovė pateikė dokumentus JAV Federalinei ryšių komisijai (FCC), kuriuose aprašoma vizija, skambanti lyg iš mokslinės fantastikos: iki milijono palydovų žvaigždynas, kuris būtų skirtas ne vien ryšiui, bet ir dirbtinio intelekto skaičiavimams kosmose. Trumpai tariant – ne tik „Starlink“, o orbitinis superkompiuteris, galintis veikti kaip milžiniškas duomenų centras virš Žemės.
Idėja remiasi viena problema, kuri per pastaruosius metus tapo itin reali: dirbtinio intelekto plėtra reikalauja tiek energijos, kad net turtingiausios valstybės pradeda jausti elektros tinklų ribas. „SpaceX“ siūlo alternatyvą – DI infrastruktūrą kelti į orbitą, kur energijos šaltinis būtų Saulė, o Žemės energetikos sistema nepatirtų augančio spaudimo.
„Tai pirmas žingsnis į Kardaševo II civilizaciją“
Pateiktoje koncepcijoje „SpaceX“ atvirai naudoja Kardaševo skalę – civilizacijų technologinės pažangos matą, kuriame II lygio civilizacija yra tokia, kuri geba panaudoti visą Saulės energijos potencialą. Tokia retorika nėra įprasta net drąsiausiems technologijų projektams, tačiau Muskui būdinga mąstyti ne „produkto ciklais“, o civilizaciniais etapais.
Pagal šią viziją, milijono palydovų sistema vienu metu turėtų atlikti kelias funkcijas: teikti skaičiavimo resursus pažangioms DI sistemoms visame pasaulyje, būti paremta saulės energija ir kartu kurti pagrindą daugialypei žmonijos ateičiai, kur infrastruktūra nebėra pririšta prie vienos planetos.
Orbitinis „debesis“: kaip veiktų kosminiai duomenų centrai
Vienas įdomiausių techninių aspektų – palydovų išdėstymas ir ryšio organizavimas. Paraiškoje nurodoma, kad palydovai būtų paskirstyti keliuose siauruose orbitų sluoksniuose, kurių storis siektų iki maždaug 50 kilometrų. Toks architektūrinis sprendimas pasirinktas siekiant sumažinti konfliktus su kitomis palydovų sistemomis ir sudaryti valdomą, „sluoksniuotos“ orbitos logiką.
Numatomos orbitos aukštis – nuo 500 iki 2000 km, su įvairiais polinkiais, įskaitant ir su Saule sinchronizuotas orbitas. Taip būtų užtikrinama efektyvi Saulės energijos panauda ir stabilus tinklo pasiekiamumas visame pasaulyje.
Ryšys tarp palydovų būtų beveik vien lazerinis – optiniais kanalais, kurie pasižymi itin dideliu pralaidumu. Šis „lazerinis tinklas“ taptų palydovų žvaigždyno nervų sistema, perduodančia duomenis tiek pačioje sistemoje, tiek per esamą „Starlink“ infrastruktūrą toliau į Žemės stotis.
Tai reikštų esminį pokytį pačiame interneto ir debesų kompiuterijos suvokime: „SpaceX“ kalba apie skaičiavimo internetą kosmose, o ne tik apie ryšio palydovų tinklą.
DI kosmose vietoj elektrinių Žemėje: planas paremtas energijos krize
Didžiausias šio projekto variklis – energija. Per pastaruosius dvejus metus dirbtinio intelekto industrija tapo viena ryškiausių elektros vartojimo augimo priežasčių: didžiuliai duomenų centrai reikalauja ne tik elektros, bet ir aušinimo, infrastruktūros, tinklų modernizacijos.
„SpaceX“ argumentas čia tiesus: jei DI skaičiavimai būtų perkeliami į kosmosą, palydovai galėtų veikti išimtinai iš Saulės energijos, o žemės tinklai nebūtų priversti augti tokiais tempais. Bendrovės vizijoje orbitinė skaičiavimo galia teoriškai galėtų viršyti net visos JAV ekonomikos elektros suvartojimą – tai skamba drastiškai, bet būtent taip pateikiamas projekto mastas.
„Starship“ tampa būtinybe: be jos milijonas palydovų – tik teorija
Šis planas glaudžiai susijęs su „SpaceX“ didžiausiu technologiniu statymu – raketa „Starship“. Milijono palydovų projektas reikalautų precedento neturinčios logistikos: masinio krovinių kėlimo į orbitą, greitų paleidimų, mažos vieno kilogramo kainos.
„SpaceX“ pateikia scenarijų, kuris apibūdina siekiamą ekonomiką: jei kasmet būtų į orbitą keliama iki milijono tonų palydovų, o kiekviena tona suteiktų apie 100 kW skaičiavimo galios, teorinis rezultatas būtų milžiniškas – apie 100 gigavatų naujų DI skaičiavimų pajėgumų kasmet. Toks skaičius jau nebeprimena paprasto technologinio produkto – tai infrastruktūra, kuri galėtų tapti globalios ekonomikos pagrindu.
Ką tai pakeistų: nuo duomenų centrų iki kosmoso ekonomikos
Net jei šis projektas būtų įgyvendintas tik iš dalies, pasekmės būtų milžiniškos. Pirmiausia keistųsi pats požiūris į duomenų centrus ir energijos vartojimą – dalis skaitmeninės infrastruktūros taptų nepriklausoma nuo valstybių elektros tinklų, gamtinių resursų ir net geografinės vietos.
Antra, kosmosas nustotų būti vien „palydovų zona“ ir taptų aktyvia ekonomikos dalimi – vieta, kur vyksta skaičiavimas, kuriama vertė ir aptarnaujami milijardai vartotojų. Trečia, dirbtinis intelektas pradėtų vystytis ne tik kaip programinė įranga, bet ir kaip kosminio masto infrastruktūra, kurią valdo privati bendrovė.
Kol kas tai – paraiška, koncepcija ir ambicija, tačiau ji aiškiai parodo kryptį. „SpaceX“ mąsto taip, kaip mąsto retas: ne apie artimiausią ketvirtį ar produktų eilutę, o apie naują civilizacijos architektūrą. Ir jei bent dalis šios vizijos taps realybe, ateityje mūsų skaitmeninės sistemos „smegenys“ gali būti ne serverių salėse Žemėje, o tyliai šviečiančiuose duomenų centruose virš mūsų galvų.
Šaltinis: https://x.com/SawyerMerritt/status/2017464161576391148
