Standartiniam mokslui atėjo galas? Garsi fizikė rėžė be užuolankų: po 3 metų tyrėjus pakeis algoritmai, ir tai negrįžtama

Ar gali būti, kad Einšteino, Kiuri ir Hawkingo era baigėsi? Kol mes diskutuojame, ar dirbtinis intelektas (DI) atims darbus iš dizainerių ir tekstų kūrėjų, tyliai, bet užtikrintai vyksta daug didesnė revoliucija. Žinoma teorinės fizikos specialistė Sabine Hossenfelder meta bombą: tradicinis mokslas, kokį jį suprantame šimtmečius, skaičiuoja paskutines dienas. Ir tai ne dešimtmečių klausimas – viskas pasikeis per trejus metus.

Mes įpratę manyti, kad mokslas – tai žmogaus kūrybiškumo viršūnė. Ilgos valandos laboratorijose, diskusijos prie kavos puodelio, genijaus nušvitimas vidury nakties. Tačiau S. Hossenfelder, kuri garsėja savo kritišku požiūriu į modernią fiziką, teigia, kad ši romantika mirė. Jos prognozė šiurpina: per 10 metų žmogaus sukurta teorinė fizika bus visiškai pakeista dirbtinio intelekto.

Kodėl studentai tampa nebereikalingi?

Hossenfelder argumentas remiasi šalta, ekonomine logika. Mokslas, visų pirma, yra duomenų apdorojimas ir modelių kūrimas.

Iki šiol universitetai veikė pagal paprastą schemą: pasamdyk būrį protingų doktorantų ir podoktorantūros stažuotojų, duok jiems kavos ir liepk skaičiuoti bei analizuoti. Tai lėta, brangu ir žmogiškai klystanti sistema.

„Norint išspręsti sudėtingas mokslines problemas, ateityje tereikės išsinuomoti neuroninio tinklo skaičiavimo laiką“, – teigia fizikė.

• Greitis: DI gali per naktį patikrinti milijonus hipotezių, kurias žmogus tikrintų visą gyvenimą.
• Kaina: Neuroninis tinklas neprašo atlyginimo, jam nereikia miego ir jis neserga.
• Efektyvumas: Tai tiesiog pigiau nei išlaikyti didelę tyrimų grupę.

Transformacija jau įvyko, mes tik to nepastebėjome

Tai nėra tolima ateitis. Tai 2026-ųjų realybė. S. Hossenfelder pateikia statistiką, kuri verčia suklusti:

• „Frontiers“ duomenys: Jau dabar 53 proc. mokslinių recenzentų ir net 87 proc. jaunųjų mokslininkų savo darbe naudoja DI įrankius.
• Produktyvumo šuolis: Elitiniai universitetai, tokie kaip MIT ar Oksfordas, savo darbuotojams suteikia specialias, įmonėms skirtas „ChatGPT“ versijas. Rezultatas? Tyrimų produktyvumas išaugo 30–50 proc., o šalyse, kur anglų kalba nėra gimtoji – net iki 90 proc. (nes DI panaikina kalbos barjerą rašant straipsnius).

Prisiminkite „Google DeepMind“ sukurtą „AlphaFold“. Šis DI išsprendė baltymų lankstymo problemą – uždavinį, kurį biologai bandė įveikti 50 metų. DI tai padarė per kelias dienas. Tai buvo pirmasis signalas, kad žmogus kaip tyrėjas tampa „antruoju smuiku“.

i

Politinis „Genesis“: mokslas tampa ginklavimosi varžybomis

Situacija tampa dar rimtesnė, kai įsikiša politika. JAV, suprasdamos, kad mokslinis pranašumas reiškia pasaulinį dominavimą, nelaukia.

Donaldo Trumpo administracija inicijavo „Genesis“ programą. Jos tikslas – ne šiaip remti mokslą, o maksimaliai paspartinti atradimus naudojant DI. Bendradarbiaujant su technologijų gigantais, tokiais kaip „Google DeepMind“, kuriama sistema, kurioje valstybė finansuoja nebe „mokslininkus“, o „skaičiavimo pajėgumus“.

Tai keičia žaidimo taisykles. Laimės ne ta šalis, kuri turi protingiausius žmones, o ta, kuri turi galingiausius serverius.

Tamsioji medalio pusė: mokslo „šiukšlynas“ ir nelygybė

Tačiau S. Hossenfelder nėra techno-optimistė. Ji įspėja apie grėsmes, kurios gali sugriauti patį mokslo pasitikėjimą:

1. Straipsnių cunamis: Jau dabar mokslinė bendruomenė dūsta nuo publikacijų kiekio. Kai DI galės parašyti ir sugeneruoti tyrimą per kelias minutes, straipsnių srautas viršys bet kokias fizines galimybes juos recenzuoti (patikrinti). Kaip atskirti tikrą atradimą nuo DI haliucinacijos, jei niekas nebeturės laiko skaityti?
2. „Juodosios dėžės“ problema: Jei DI atras naują fizikos dėsnį, ar mes jį suprasime? Gali būti, kad turėsime formules, kurios veikia, bet žmogaus protas bus nepajėgus suvokti kodėl jos veikia. Mokslas taps orakulu – duos atsakymus, bet ne supratimą.
3. Turtuolių privilegija: Turtingi universitetai (Harvards, MIT), galintys įpirkti brangiausius DI modelius ir superkompiuterius, visiškai dominuos. Mažesni universitetai ar net ištisos valstybės taps tiesiog nereikšmingos.

Ką tai reiškia mums?

Hossenfelder išvada ciniška, bet taikli: „Niekas nežino, kokios bus pasekmės, išskyrus tai, kad bus daugiau straipsnių.“

Mes stovime ant slenksčio, kai mokslas nustoja būti žmogaus intelektualine kelione. Jis tampa pramoniniu procesu. Galbūt tai padės išgydyti vėžį ar suvaldyti klimato kaitą greičiau, nei tikėjomės. Bet kaina, kurią sumokėsime – tai praradimas to jausmo, kad mes, žmonės, esame tie, kurie iššifruoja visatos paslaptis. Nuo šiol tai darys mašinos, o mes tik skaitysime ataskaitas.