Šiandien Everesto kalnas laikomas „pasaulio stogu”, nes 8 849 metrų aukščio viršūnė simbolizuoja žmogaus ištvermę ir norą pasiekti tai, kas atrodo neįmanoma, tačiau tik nedaugelis susimąsto, kad šis galingas kalnas niekada nebuvo sukurtas taip, kaip dauguma kitų kalnų — jis iš pradžių buvo vandenyno dugno dalis, kur milijonus metų kaupėsi nuosėdos, gyvūnų liekanos ir mineralai, kurie vėliau buvo iškelti aukštyn neįtikėtinų geologinių jėgų.
Maždaug prieš 50 milijonų metų ten, kur šiandien driekiasi Himalajai, egzistavo didžiulis Tetijos vandenynas, jungęs teritorijas nuo Viduržemio jūros iki Azijos vidurio, ir būtent jo pamažu nykstant prasidėjo procesas, nulėmęs aukščiausios mūsų planetos kalnų grandinės gimimą. Kadaise ramus vandenynas, užpildytas gyvenimu ir nuosėdomis, tapo scena milžiniškų geologinių pokyčių, kurie lėtai, bet nepaliaujamai transformavo visą regioną.
Kontinentų judėjimas: kaip Indijos plokštė susidūrė su Azija
Istorija siekia dar senesnius laikus — apie 200 milijonų metų atgal, kai suiro superkontinentas Pangeja, o Indijos tektoninė plokštė atsiskyrė ir pradėjo ilgą kelionę šiaurėn, judėdama per Tetijos vandenyną link Eurazijos plokštės. Tarp plokščių esantis vanduo palaipsniui traukėsi, o kai vandenynas galutinai dingo, Indijos plokštės judėjimas sulėtėjo ir prasidėjo tiesioginis susidūrimas su Eurazija, tapęs vienu svarbiausių geologinių įvykių mūsų planetos istorijoje.
Susidūrus plokštėms, Žemės pluta pradėjo lankstytis, kilti ir sluoksniuotis, nes milžiniškas slėgis privertė uolienas kilti į viršų didžiuliame — apie 2 500 kilometrų ilgio — ruože, ir būtent iš šių pakeltų sluoksnių suformuota kalnų grandinė, kurią šiandien vadiname Himalajais. Everesto uolose randamos fosilijos iki šiol primena, kad jose kažkada gyveno jūrų organizmai, todėl aukščiausio kalno viršūnėje slypi labai žemiška, netikėta kilmė.
Kodėl Everesto aukštis vis dar keičiasi
2020 metais Kinija ir Nepalas atliko naujus kalno aukščio matavimus ir nustatė, kad Everestas yra maždaug metru aukštesnis nei buvo manyta šeštajame dešimtmetyje, tačiau tai nereiškia, kad jo augimas sustojo. Tektoninis judėjimas tęsiasi, todėl kalnas vidutiniškai pakyla maždaug vienu milimetru per metus, o kartais, kaip teigia moksliniai tyrimai, net iki dviejų milimetrų, tačiau gamta vis tiek turi ribas, nes erozija, vėjas, ledo apkrova ir gravitacija neleidžia kalnams augti be galo.
Kodėl Žemėje nėra aukštesnių nei 9 000 metrų kalnų
Geologai sutaria, kad kalnai negali peržengti tam tikros natūralios ribos, todėl dauguma mokslininkų mano, jog maksimalus galimas kalnų aukštis siekia maždaug 9 000 metrų, nes didesni masyvai tiesiog negalėtų išsilaikyti dėl milžiniško svorio ir nuolatinio erozijos poveikio. Todėl Everestas yra beveik ties gamtos nustatyta „lubų“ riba, ir tai paaiškina, kodėl pasaulyje neegzistuoja dar aukštesni kalnai.
Ši istorija primena, kad Žemė nėra statiška — ji nuolat keičiasi, formuojasi, kyla ir nyksta, o tai, ką šiandien laikome amžina, per milijonus metų gali tapti kažkuo visiškai kitu. Everestas, gimęs jūros dugne ir iškilęs iki dangaus, šiandien traukia alpinizmo entuziastus, mokslininkus ir istorikus, o jo viršūnė išlieka gyvu priminimu, kaip stipriai mūsų planeta gali transformuoti savo paviršių.
Šaltinis: https://www.fr.de/wissen/kaum-zu-glauben-der-mount-everest-lag-einst-am-grund-des-ozeans-94104098.html
