Europa žengia į meteorologinį pavasarį lydima vis garsesnių sinoptikų diskusijų. Atmosferos aukštutiniuose sluoksniuose fiksuojamas staigus stratosferos atšilimas – reiškinys, kuris gali iš esmės perbraižyti įprastą sezono eigą. Prognozių modeliai rodo kontrastingą vaizdą: šiltesni periodai gali persipinti su netikėtais atšalimais, o stabilumo ženklų kol kas mažiau, nei norėtųsi.
Stratosfera – tai maždaug 10–50 km aukštyje esantis atmosferos sluoksnis. Būtent čia kartais įvyksta vadinamasis „staigus stratosferos atšilimas“ (SSW), kai temperatūra per kelias dienas šokteli dešimtimis laipsnių. Nors reiškinys vyksta labai aukštai, jo pasekmės gali nusileisti žemyn – paveikti poliarinį sūkurį ir pakeisti oro masių judėjimą troposferoje, kur formuojasi mums pažįstami orai.
Stratosferos signalas: kas iš tikrųjų vyksta
Pastarosiomis savaitėmis meteorologiniai centrai ir specializuotos platformos fiksuoja ryškią šilimo bangą stratosferoje. Tokie epizodai dažnai siejami su poliarinio sūkurio silpnėjimu. Poliarinis sūkurys – tai stiprių vakarinių vėjų sistema aplink Arktį. Kai jis stabilus, šaltas oras linkęs „užsirakinti“ šiaurėje. Kai sutrinka, šaltos oro masės gali prasiveržti į vidutines platumas, įskaitant Europą.
Svarbi detalė – laiko vėlavimas. Net ir labai ryškus stratosferos atšilimas ne visada reiškia momentinį šalčio pliūpsnį. Poveikis gali pasireikšti po kelių savaičių arba būti visai silpnas. Atmosfera nėra mechaninis laikrodis – tai chaotiška sistema, kurioje daugybė veiksnių sąveikauja vienu metu.
Pavasaris be garantijų: šiluma ar sugrįžtanti žiema?
Sezoninės prognozės rodo, kad vidutinė 2026 m. pavasario temperatūra Europoje gali būti artima normai arba šiek tiek aukštesnė, tačiau tai nereiškia nuoseklaus šilimo. Būtent pereinamaisiais mėnesiais – kovą ir balandį – dažniausiai pasitaiko staigių svyravimų.
Modeliai leidžia scenarijų, kuriame pietryčių ir pietų Europa dažniau patirtų šiltesnes oro bangas, o šiaurinė ir centrinė žemyno dalis – didesnę atšalimų riziką. Tai klasikinė situacija, kai sinoptiniai procesai išsidėsto „bangomis“: vienur pavasaris įsibėgėja, kitur dar primena žiemą.
Krituliai ir slėgis: nestabilumo receptas
Atmosferos slėgio anomalijos pavasarį gali tapti lemiamu faktoriumi. Ilgalaikiai modeliai rodo galimą aukšto slėgio sričių stiprėjimą virš Šiaurės Atlanto ir kai kurių pietryčių Europos regionų. Tuo pat metu vakarinėje ir centrinėje Europos dalyse gali išlikti žemesnio slėgio tendencija.
Toks pasiskirstymas dažnai reiškia didesnį cikloninį aktyvumą: daugiau debesų, dažnesnius kritulius, didesnę vėjo ir temperatūros svyravimų tikimybę. Kitaip tariant, pavasaris gali būti drėgnesnis ir permainingesnis.
La Niña silpnėjimas: dar vienas kintamasis
Ramiojo vandenyno fazės, tokios kaip La Niña ir El Niño, turi įtakos pasaulinei cirkuliacijai. Dabartinės analizės rodo, kad La Niña epizodas silpnėja. Istoriškai tokie pereinamieji laikotarpiai kartais sutampa su didesniu orų nepastovumu Europoje, nors tiesioginė priklausomybė nėra absoliuti.
Atmosferos dinamika primena sudėtingą domino grandinę: vienas regionas siunčia signalą kitam, tačiau galutinis rezultatas priklauso nuo daugelio tarpusavyje konkuruojančių procesų.
Ar dar sulauksime sniego?
Kovas ir balandis Lietuvoje tradiciškai išlieka „rizikos zona“. Net ir esant teigiamai vidutinei temperatūrai, trumpalaikiai atšalimai gali atnešti sniegą ar šlapdribą. Sezoniniai modeliai šiemet leidžia vėlyvo sniego scenarijų, ypač šiaurinėje ir centrinėje Europos dalyse.
Tai nėra prognozė „bus sniegas“, bet aiškus priminimas, kad žiema kalendoriuje nebūtinai baigiasi vasario 28-ąją.
Kodėl prognozės tokios atsargios
Sezoninės prognozės nėra tikslios dienos ar savaitės prognozės. Jos parodo bendras tendencijas, tikimybes ir galimus nuokrypius. Stratosferos atšilimas – vienas iš stiprių, bet ne vienintelių veiksnių. Jo poveikis gali būti ryškus, vidutinis arba vos pastebimas.
Būtent todėl sinoptikai kalba apie „neaiškų pavasario scenarijų“. Tai ne sensacija, o mokslinis atsargumas.
Europa šį pavasarį gali patirti viską, kas būdinga pereinamajam sezonui: ankstyvos šilumos epizodus, staigius atšalimus, lietų, šlapdribą ir net sniegą. Atmosfera jau siunčia signalus, tačiau galutinį žodį, kaip visada, tars realūs sinoptiniai procesai virš mūsų galvų.
