Kamuoliniai žvaigždžių spiečiai ilgą laiką buvo laikomi savotiškomis Paukščių Tako „fosilijomis“ – itin senais, stabiliais ir beveik nepakitusiais žvaigždžių telkiniais, išsaugojusiais savo struktūrą nuo pat galaktikos formavimosi laikų. Astronomijoje jie dažnai buvo suvokiami kaip tylūs liudininkai, egzistuojantys savo orbitoje ir menkai besikišantys į aktyvius galaktikos procesus.
Tačiau naujausi stebėjimai rodo, kad šis vaizdas nėra toks paprastas. Vienas senas kamuolinis spiečius – NGC 6569 – pasirodė esantis ne pasyvus stebėtojas, o aktyvus Paukščių Tako centro „maitintojas“, pamažu atiduodantis savo žvaigždes galaktikos branduoliui.
Kaip senas spiečius praranda savo žvaigždes
NGC 6569 yra maždaug 13 milijardų metų amžiaus ir yra įsikūręs giliai Paukščių Tako centrinėje dalyje – vadinamajame balžde. Ši sritis pasižymi itin dideliu žvaigždžių tankiu ir stipriomis gravitacinėmis jėgomis, kurios veikia visus joje esančius objektus.
Astronomai nustatė, kad šio spiečiaus žvaigždės palaipsniui yra „išplėšiamos“ Paukščių Tako gravitacijos ir palieka spiečiaus ribas. Tai vadinamasis potvyninis ardymas – procesas, kurio metu galaktikos gravitacija pamažu ardo mažesnius žvaigždžių telkinius.
Tyrimo metu buvo išanalizuoti daugiau nei 300 žvaigždžių spektrai spiečiaus viduje ir aplink jį. Šie duomenys leido nustatyti tiek žvaigždžių cheminę sudėtį, tiek jų judėjimo greitį. Paaiškėjo, kad dešimtys žvaigždžių, esančių gerokai už pagrindinio spiečiaus ribų, iš tikrųjų kadaise priklausė NGC 6569.
Dar daugiau – apie trečdalis aplinkinių žvaigždžių juda beveik identiškai spiečiaus žvaigždėms. Tai rodo, kad NGC 6569 šiandien yra tarsi „panardintas“ į savo paties anksčiau prarastų žvaigždžių šleifą.
Skaičiavimai rodo, kad spiečius kas milijoną metų netenka maždaug vienos Saulės masės. Nors tai atrodo nedaug, per milijardus metų toks procesas reikšmingai pakeičia tiek patį spiečių, tiek galaktikos centrinę struktūrą.
Kodėl tai svarbu visam Paukščių Takui
Šis atradimas pirmą kartą pateikia tiesioginius įrodymus, kad kamuoliniai spiečiai Paukščių Tako balžde realiu laiku skyla ir prisideda prie centrinės galaktikos dalies formavimosi. Ilgą laiką tai buvo tik teorinių modelių prognozė, tačiau stebėjimų trūko dėl itin sudėtingų sąlygų galaktikos centre.
Iki šiol potvyninės „uodegos“ buvo aiškiau matomos tik Galaktikos halo srityje, kur žvaigždžių tankis mažesnis. Balžde tokias struktūras aptikti itin sunku dėl dulkių ir milžiniško foninių žvaigždžių kiekio. NGC 6569 atvejis parodė, kad šie procesai vyksta ir pačiame Paukščių Tako branduolyje.
Tai reiškia, kad dalis centrinio galaktikos sustorėjimo žvaigždžių gali būti kilusios ne iš vietinio formavimosi, o iš senųjų kamuolinių spiečių, kurie per milijardus metų tiesiog „ištirpo“ galaktikos viduje.
Mokslininkai pabrėžia, kad dar reikia detalesnių skaitmeninių modelių, kad būtų tiksliai įvertintas ilgalaikis šio proceso mastas. Vis dėlto jau dabar aišku, kad tokie spiečiai kaip NGC 6569 nėra tik senovės reliktai – jie aktyviai dalyvauja Paukščių Tako evoliucijoje.
Ateityje planuojama šį metodą taikyti ir kitiems kamuoliniams spiečiams balžde. Tai leis įvertinti, kiek reikšmingą dalį Paukščių Tako centro sudaro žvaigždės, atkeliavusios iš šių senųjų, kadaise savarankiškų žvaigždžių sistemų.
