Telefoną palikote kitame kambaryje, bet „Wi-Fi“ vis tiek gali suprasti, kur esate

Atrodo, kad privatumą namuose ar biure galima susigrąžinti paprastai: padedi telefoną kitame kambaryje, išjungi vietos nustatymą, neužsidedi išmaniojo laikrodžio ir kurį laiką esi „neprisijungęs“. Tačiau naujos kartos belaidžio ryšio tyrimai rodo, kad vien telefono nebuvimas šalia nebūtinai reiškia, jog technologijos nieko nebemato.

Problema slypi ne GPS, ne kameroje ir ne mikrofone. Ji slypi pačiame ore skriejančiuose „Wi-Fi“ signaluose. Kai žmogus juda kambaryje, jo kūnas pakeičia radijo bangų kelią: signalas atsispindi, susilpnėja, užlinksta ar grįžta kitu kampu. Speciali programinė įranga gali šiuos pokyčius analizuoti ir iš jų spręsti, ar patalpoje yra žmogus, kur jis juda, o kai kuriais atvejais – net atpažinti konkretų asmenį pagal jo judėjimo ypatumus.

Tai dar nereiškia, kad kiekvienas namų maršrutizatorius šiandien slapta filmuoja butą be kameros. Tačiau kryptis aiški: „Wi-Fi“ iš paprasto interneto ryšio pamažu virsta ir aplinkos jutimo technologija. IEEE jau patvirtino 802.11bf-2025 standartą, kuris skirtas būtent belaidžio tinklo jutimo funkcijoms, naudojant dažnių juostas nuo 1 iki 7,125 GHz ir virš 45 GHz.

Kaip interneto signalas gali virsti nematoma judesio sistema

Įprastai apie „Wi-Fi“ galvojame labai paprastai: maršrutizatorius siunčia signalą, telefonas ar kompiuteris jį priima, o mes gauname internetą. Tačiau belaidis ryšys kambaryje juda ne tiesia, švaria linija. Bangos atsispindi nuo sienų, baldų, durų, buitinės technikos ir žmonių kūnų. Kiekvienas judesys šiek tiek pakeičia šį nematomą radijo bangų paveikslą.

Būtent tuo remiasi „Wi-Fi“ jutimas. Sistema ne „mato“ žmogų taip, kaip kamera, o fiksuoja, kaip jo buvimas pakeičia signalų elgesį. Jei žmogus eina per kambarį, atsisėda ant sofos ar atsistoja prie durų, signalų pokyčiai skiriasi. Iš jų galima nustatyti judėjimą, buvimą patalpoje, kartais net veiksmą ar apytikslę vietą.

Tokios technologijos gali turėti visai naudingų pritaikymų. Išmanūs namai galėtų įjungti šviesą tik ten, kur yra žmogus, šildymas galėtų geriau suprasti, kurios patalpos naudojamos, o vyresnio amžiaus žmogaus namuose sistema galėtų aptikti kritimą net be kameros. NIST aprašomuose „Wi-Fi“ jutimo tyrimuose minimos tokios sritys kaip žmonių buvimo nustatymas, aplinkos stebėjimas išmaniuosiuose pastatuose ir nuotolinė sveikatos priežiūra.

Tačiau ta pati savybė turi ir kitą pusę. Jei signalas gali padėti aptikti žmogų be kameros, jis gali būti naudojamas ir stebėjimui be aiškaus sutikimo. Ypač tada, kai tam nereikia, kad žmogus pats nešiotų telefoną ar būtų prisijungęs prie konkretaus tinklo.

Telefonas kraunamas iš lizdo

Nauji tyrimai parodė nemalonią detalę

Didžiausią nerimą kelia ne vien teorinė galimybė „matyti“ judėjimą per „Wi-Fi“. 2025 m. Karlsrūhės technologijos instituto mokslininkai pristatė metodą BFId, kuris naudoja „beamforming“ grįžtamojo ryšio informaciją – BFI. Tai duomenys, kuriuos šiuolaikiniai „Wi-Fi“ įrenginiai naudoja tam, kad maršrutizatorius galėtų efektyviau nukreipti signalą į prisijungusius įrenginius. Tyrėjai pabrėžia, kad tokia informacija, atsiradusi su „Wi-Fi 5“, gali tapti nauju privatumo rizikos šaltiniu, nes klientų įrenginiai transliuoja kanalo charakteristikų stebėjimus.

Praktiškai tai reiškia, kad ryšio gerinimui skirta techninė informacija gali atskleisti daugiau, nei norėtume. KIT tyrime naudotas 197 žmonių duomenų rinkinys, o pati ataka buvo skirta asmens tapatybei pagal belaidžio ryšio pokyčius nustatyti skirtingose situacijose ir iš skirtingų stebėjimo kampų.

Žiniasklaidoje šis tyrimas sulaukė daug dėmesio dėl vieno skaičiaus: bandymuose nurodyta iki 99,5 proc. tikslumo atpažįstant žmones pagal „Wi-Fi“ signalų pokyčius. Pabrėžiama ir tai, kad metodui nereikia, jog žmogus nešiotų savo telefoną ar būtų prisijungęs prie stebimo tinklo – užtenka, kad jis judėtų erdvėje, kurioje sklinda atitinkami signalai.

Tai nereiškia, kad bet kuris kaimynas per sieną automatiškai žino, kas vaikšto jūsų virtuvėje. Tokiems bandymams reikia tinkamų sąlygų, įrangos, duomenų ir modelių. Tačiau pats principas verčia keisti požiūrį į privatumą. Iki šiol dažnai manėme, kad sekti žmogų galima per jo įrenginį. Šie tyrimai rodo, kad kartais pakanka aplink esančios ryšio infrastruktūros.

Kodėl telefono palikimas kitame kambaryje nebūtinai padeda

Telefonas ilgą laiką buvo pagrindinis privatumo simbolis. Jame yra GPS, mikrofonas, kamera, programėlės, „Bluetooth“, mobilusis ryšys ir daugybė leidimų, kuriuos žmogus dažnai patvirtina beveik neskaitydamas. Todėl natūralu manyti: jei telefonas ne su manimi, vadinasi, esu mažiau matomas.

Tačiau „Wi-Fi“ jutimo atveju žmogus nėra stebimas per telefoną. Stebimas pats radijo bangų pasikeitimas patalpoje. Jūsų kūnas tampa kliūtimi arba atspindinčiu objektu. Judėjimas palieka signalų „parašą“, net jei kišenės tuščios. Būtent todėl ši technologija atrodo tokia dviprasmiška: ji gali būti naudinga sveikatos priežiūrai ar saugumui, bet kartu gali veikti tyliai, be akivaizdaus ženklo, kad kažkas apskritai vyksta.

Panašią kryptį rodo ir kiti darbai. 2025 m. plačiai aptartas „WhoFi“ metodas, siejamas su Romos „La Sapienza“ universiteto tyrėjais, analizavo „Wi-Fi“ signalo pokyčius ir naudojo juos žmogaus atpažinimui kaip nevaizdiniam biometriniam pėdsakui. Buvo teigiama, kad sistema gali veikti tamsoje, be fizinio kontakto ir be kameros, o nurodytas atpažinimo tikslumas siekė 95,5 proc.

Didžiausias skirtumas nuo įprastų kamerų tas, kad žmogus ne visada gali lengvai suprasti, jog yra stebimas. Kamerą galima pamatyti, uždengti ar apeiti. „Wi-Fi“ signalai yra įprasta šiuolaikinių namų, biurų, kavinių, viešbučių ir prekybos vietų dalis. Jie reikalingi internetui, todėl jų buvimas savaime nekelia įtarimo.

Pavojus ne tas, kad technologija žino viską, o kad ji veikia tyliai

Svarbu neperlenkti lazdos. „Wi-Fi“ jutimas nėra magija ir jis nepaverčia maršrutizatoriaus rentgeno aparatu, kuris tiksliai mato kiekvieną daiktą per kelias sienas. Rezultatai priklauso nuo įrangos, patalpos, signalo stiprumo, žmonių judėjimo, modelio apmokymo ir daugelio techninių sąlygų. Daug kas vis dar yra mokslinių tyrimų, standartų ir būsimų produktų stadijoje.

Tačiau privatumo klausimas kyla jau dabar, nes infrastruktūra tam iš dalies jau egzistuoja. „Beamforming“ naudojamas šiuolaikiniuose „Wi-Fi“ tinkluose ryšiui pagerinti, o dalis grįžtamojo ryšio informacijos gali būti perduodama aiškiu pavidalu. 2023 m. tyrėjai pristatė atvirojo kodo įrankį „Wi-BFI“, skirtą iš komercinių „Wi-Fi“ įrenginių išgauti „beamforming“ grįžtamojo ryšio informaciją, o tai rodo, kad tokie duomenys nėra vien uždara laboratorinė sąvoka.

Čia atsiranda nemalonus tarpas tarp patogumo ir kontrolės. Vartotojas dažnai nežino, kokius signalus jo įrenginiai siunčia, kaip jie naudojami ir ar juos gali pasyviai užfiksuoti pašalinis įrenginys. Net jei konkreti rizika namuose nedidelė, viešose erdvėse – biuruose, kavinėse, koridoriuose, bendrabučiuose ar viešbučiuose – toks stebėjimo modelis atrodo jautresnis.

Todėl ateityje daug reikšmės turės ne tik pati technologija, bet ir taisyklės: ar vartotojas bus informuojamas, kad patalpoje naudojamas „Wi-Fi“ jutimas, ar tokie duomenys bus šifruojami, ar bus galima atsisakyti tokio stebėjimo, kas turės teisę juos rinkti ir kiek laiko saugoti.

Ką gali padaryti paprastas žmogus

Namuose visiškai atsisakyti „Wi-Fi“ daugeliui būtų nepatogu ir nerealu. Tačiau galima bent sumažinti riziką. Pirmiausia verta atnaujinti maršrutizatoriaus programinę įrangą, naudoti stiprų tinklo slaptažodį, išjungti nereikalingas funkcijas ir nepalikti atviro svečių tinklo be priežasties. Tai neišsprendžia visų fizinio lygmens stebėjimo problemų, bet sumažina bendrą pažeidžiamumą.

Viešose erdvėse verta suprasti, kad telefonas nėra vienintelis sekimo šaltinis. Jei patalpoje veikia daug belaidės įrangos, teoriškai ji gali būti naudojama ne tik internetui. Tai nereiškia, kad reikia bijoti kiekvienos kavinės ar biuro maršrutizatoriaus, bet reiškia, kad privatumo diskusija jau peržengė paprastą klausimą „ar įjungtas GPS“.

Didžiausias pokytis yra psichologinis. Mes įpratome saugotis kamerų, mikrofonų, programėlių leidimų ir slapukų. Dabar aiškėja, kad stebėti galima ir per pačią aplinką – per signalus, kurie jau seniai užpildo namus ir darbo vietas.

Telefoną galima palikti kitame kambaryje. Laikrodį galima nusiimti. Kamerą galima užklijuoti. Tačiau radijo bangų iš kambario taip paprastai neišneši. Būtent todėl „Wi-Fi“ jutimas gali tapti viena svarbiausių privatumo temų ateinančiais metais – ne todėl, kad jis viską mato šiandien, o todėl, kad jis gali tai daryti nepastebimai rytoj.