Longjyrbienas – nedidelė gyvenvietė Norvegijai priklausančiame Svalbardo salyne – dažnai vadinamas vienu keisčiausių miestų pasaulyje. Šis apibūdinimas nėra perdėtas. Čia ne tik beveik nuolat šalta, tamsu ir atšiauru, bet ir galioja taisyklės, kurios atvykėliams skamba lyg miesto legendos: negalima būti palaidotam vietinėse kapinėse, gimdymui tenka išvykti į žemyną, o katės oficialiai nepageidaujamos.
Arkties oras, apie kurį europiečiai gali tik svajoti
Pradėkime nuo to, kas Longjyrbieną daro išskirtiniu teigiamąja prasme. Miestas niekada nepatyrė smogo. Dėl geografinės padėties, itin mažo gyventojų tankio ir nuolatinių vėjų oras čia laikomas vienu švariausių planetoje. Esant palankioms oro sąlygoms, matomumas gali siekti dešimtis ar net daugiau nei šimtą kilometrų. Tai vieta, kur frazė „čia galima kvėpuoti pilna krūtine“ įgauna visiškai tiesioginę prasmę.
Ilgos poliarinės naktys ir dienos sukuria vaizdus, kurių dauguma pasaulio gyventojų niekada neišvys. Nuo vėlyvo rudens iki žiemos vidurio miestą apgaubia tamsa, tačiau būtent tada dangų nušviečia šiaurės pašvaistės. Tai ne turistinis pažadas iš atviruko, o realybė, kurią vietiniai stebi beveik kaip kasdienį reiškinį.
Daugiakultūrė bendruomenė pasaulio pakraštyje
Nepaisant ekstremalių sąlygų, Longjyrbiene gyvena apie 2 tūkst. žmonių iš dešimčių valstybių. Mokslininkai, studentai, tyrėjai, inžinieriai, nuotykių ieškotojai – šis miestas traukia tuos, kuriems tradicinis didmiesčio ritmas atrodo pernelyg nuobodus.
Paradoksalu, tačiau viena moderniausių miesto savybių yra interneto infrastruktūra. Svalbardą su žemynu jungia šviesolaidinis kabelis, todėl ryšys čia ne tik stabilus, bet ir itin spartus. Tai leidžia dirbti nuotoliu, vykdyti tyrimus ir palaikyti ryšį su pasauliu net būnant beveik Šiaurės ašigalyje.
Klimatas, kuris tikrina charakterį
Romantiškas Arkties įvaizdis greitai susiduria su realybe. Žiemos Longjyrbiene ilgos, tamsios ir negailestingos. Temperatūra dažnai laikosi apie –20 °C, o šaltesnėmis dienomis gali kristi gerokai žemiau –30 ar net –40 °C. Vėjas ir drėgmė šalčio pojūtį dar labiau sustiprina.
Poliarinė naktis reiškia ne tik saulės trūkumą, bet ir psichologinį iššūkį. Mėnesiai be natūralios dienos šviesos veikia nuotaiką, miego ritmą ir bendrą savijautą. Neatsitiktinai vietiniai daug dėmesio skiria šviesos terapijai, fiziniam aktyvumui ir bendruomeninėms veikloms.
Alkoholis – su kvotomis ir antspaudais
Dar viena netikėta detalė – griežta alkoholio kontrolė. Ilgą laiką Longjyrbiene galiojo kvotų sistema, ribojanti, kiek alkoholio gali įsigyti gyventojai. Istoriškai šie ribojimai atsirado XX a. pradžioje, kai regione dominavo anglies kasyba. Valdžia siekė sumažinti piktnaudžiavimą tarp kalnakasių, dirbusių ekstremaliomis sąlygomis.
Iki šiol alkoholis čia nėra toks lengvai prieinamas kaip žemyninėje Europoje. Pirkimai registruojami, o pardavimo tvarka griežtai reglamentuota. Tai keistas kontrastas tarp atšiaurios gamtos ir biurokratinės disciplinos.
Miestas, kuriame kapinės tapo problema
Longjyrbienas visame pasaulyje išgarsėjo dėl vadinamojo „mirties draudimo“. Žinoma, žmonės čia miršta, tačiau palaidoti jų vietinėse kapinėse nebeleidžiama. Priežastis slypi amžinajame įšale.
XX a. viduryje mokslininkai nustatė, kad senose kapinėse palaidoti kūnai dėl nuolat įšalusio grunto praktiškai nesuyra. Buvo aptikta, kad kai kuriuose palaikuose išlikę net istoriniai virusai, įskaitant 1918 m. gripo pandemijos pėdsakus. Dėl šios priežasties kapinės buvo uždarytos, o mirusieji pervežami į Norvegijos žemyną.
Gimdymas – tik žemyne
Gyvenvietėje veikia ligoninė, tačiau joje nėra pilnaverčio gimdymo skyriaus sudėtingoms situacijoms. Nėščiosios kelios savaitės prieš numatomą gimdymą išvyksta į Norvegijos žemyną, dažniausiai į Tromsę. Po gimdymo šeimos su naujagimiais grįžta atgal į Arktį.
Tai ne formalumas, o būtinybė, susijusi su saugumu ir medicininių paslaugų galimybėmis.
Baltieji lokiai – ne metafora, o reali grėsmė
Svalbardas yra viena nedaugelio vietų pasaulyje, kur susidūrimas su baltuoju lokiu nėra egzotiška išimtis. Išvykstant už gyvenvietės ribų rekomenduojama turėti apsaugos priemones, o kai kuriais atvejais – net ginklą. Tai primena, kad miestas egzistuoja ne „virš“ gamtos, o jos viduryje.
Katės? Ne, ačiū
Katės Longjyrbiene draudžiamos ne dėl keistų įgeidžių. Draudimas susijęs su vietos ekosistemos apsauga. Katės kelia grėsmę paukščiams ir kitoms Arkties rūšims. Todėl taisyklė griežta: persikeliate – augintinį paliekate žemyne.
Gyvenimas be socialinių garantijų iliuzijų
Longjyrbienas atviras naujiems gyventojams, tačiau su aiškia sąlyga – išgyveni savo lėšomis. Praradus pajamas ar finansinį stabilumą, gali tekti palikti salyną. Nuolatinės gyvenamosios vietos Norvegijoje suteikimo prasme Svalbarde praleisti metai dažnai neskaičiuojami taip, kaip žemyne.
Miestas, kuriame batai lieka prie durų
Dar viena detalė, kuri stebina atvykėlius – į daugelį pastatų įeinama be lauko batų. Tradicija gimė iš praktinių sumetimų: sniegas, purvas ir anglies dulkės kadaise buvo kasdienybė. Šiandien tai tapo kultūrine norma.
Longjyrbienas nėra tiesiog keistas miestas. Tai vieta, kur klimatas, geografija ir istorija suformavo unikalią, kartais sunkiai suvokiamą, bet nepaprastai įdomią gyvenimo sistemą. Čia aiškiai matyti, kaip aplinka gali diktuoti ne tik gyvenimo būdą, bet ir pačias elementariausias taisykles – nuo gimimo iki mirties.
Šaltinis: https://turystyka.wp.pl/s/krzysztof-zaluski/jedno-z-najdziwniejszych-miast-na-swiecie-nie-dla-mieczakow-7255741954644352a
