Kosmosas darosi ankštas. Tai, kas vyksta šimtus kilometrų virš mūsų, nebėra tik mokslinės fantastikos scenarijus – tai reali grėsmė, apie kurią vis garsiau kalba tyrėjai. Likus vos savaitei iki praėjusių švenčių, JAV technologijų milžinės „SpaceX“ padalinys „Starlink“ pranešė apie nerimą keliantį incidentą: prarastas ryšys su vienu iš palydovų. Nors šįkart katastrofos pavyko išvengti, ekspertai įspėja – esame pavojingai arti ribos, kai vienas neatsargus žingsnis gali sukelti grandininę reakciją ir visam laikui įkalinti mus Žemėje.
Frankfurtas. „Starlink“ incidentas, kai 418 kilometrų aukštyje skriejęs palydovas staiga prarado aukštį ir tapo nevaldomas, buvo tik vienas iš daugelio pavojaus signalų. Nors aparatas sudegė atmosferoje, pati situacija iliustruoja trapumą orbitoje. Dar rimtesnis įvykis užfiksuotas 2024-ųjų vasarą, kai subyrėjusi Kinijos raketos pakopa į kosmosą paskleidė mažiausiai 700 nuolaužų debesį.
Šie incidentai rodo, kad Žemės orbita tampa nevaldomu sąvartynu. JAV ir Kanados mokslininkų komanda padėtį apibūdina kaip nestabilų „kortų namelį“, kuris gali sugriūti bet kurią akimirką.
Kosminis kortų namelis: kodėl bijoma grandininės reakcijos?
Prinstono universiteto (JAV) astrofizikės Sarah Thiele vadovaujama mokslininkų grupė neseniai paskelbė tyrimą, kuriame brėžiamas itin pesimistinis ateities scenarijus. Pasak autorių, egzistuoja didžiulis potencialas incidentams, kurie galėtų ne tik sutrikdyti mūsų kasdienį gyvenimą (ryšius, navigaciją), bet ir sukelti katastrofiškas pasekmes ateities kartoms.
Didžiausia baimė – grandininė reakcija. Vienas susidūrimas tarp dviejų palydovų sukurtų tūkstančius skeveldrų, kurios, skriedamos milžinišku greičiu, taranuotų kitus palydovus. Taip susiformuotų mirtina nuolaužų juosta aplink Žemę. Tam tikromis sąlygomis šis procesas gali prasidėti dar šiame amžiuje, o kitame šimtmetyje tapti neįveikiama problema.
Šis reiškinys mokslo pasaulyje žinomas kaip „Kesslerio sindromas“. Dar 1978 m. NASA tyrėjas Donaldas Kessleris aprašė savaime stiprėjantį kaskadinį efektą. Jo esmė paprasta, bet bauginanti: nuolaužų skaičius didėja eksponentiškai, kol tam tikros orbitos tampa visiškai nebetinkamos naudoti. Tai reikštų, kad pilotuojami skrydžiai į kosmosą taptų neįmanomi dešimtmečiams ar net šimtmečiams.
Grūstis orbitoje: skaičiai, kurie verčia sunerimti
Pagrindinis rizikos veiksnys – nuolatinis eismo intensyvėjimas. Orbitoje knibždėte knibžda ne tik veikiančių palydovų, bet ir „kosminių šiukšlių“: išjungtų aparatų, raketų pakopų ir smulkių detalių.
Statistika negailestinga:
- Užregistruota beveik 30 000 objektų, didesnių nei 10 cm.
- Apie 670 000 objektų, kurių dydis nuo 1 iki 10 cm.
- Apie 130 milijonų mažesnių dalelių.
Šiuo metu aplink Žemę skrieja daugiau nei 13 000 aktyvių palydovų, ir šis skaičius nuo 2018 m. šovė į viršų dėl tokių projektų kaip „Starlink“. Elono Musko kompanija planuoja padidinti savo spiečių iki 20 000 aparatų. Jau dabar kiekvienas jų per metus turi atlikti daugybę manevrų, kad išvengtų susidūrimų.
Naujas „Susidūrimo laikrodis“: liko mažiau nei 3 dienos
Mokslininkai sukūrė naują rodiklį, kurį pavadino „susidūrimo laikrodžiu“. Jų skaičiavimai rodo dramatišką situacijos blogėjimą.
Jei dėl kokių nors priežasčių palydovų operatoriai staiga nebegalėtų atlikti manevrų (pavyzdžiui, sutrikus valdymo sistemoms), potencialiai pražūtingas susidūrimas įvyktų vos po 2,8 dienos. Palyginimui – dar prieš aštuonerius metus šis laikas siekė 121 dieną.
Dar baisesnė prognozė: jei kontrolė būtų prarasta vos 24 valandoms, tikimybė įvykti katastrofiškam susidūrimui per tą vieną parą siektų net 30 procentų. Kadangi orbitoje objektai skrieja didesniu nei 25 000 km/h greičiu, net dešimties centimetrų dydžio šiukšlė turi milžinišką kinetinę energiją, galinčią suplėšyti moderniausią palydovą.
Saulės audros – nenuspėjamas veiksnys
Kas galėtų sukelti tokį masinį valdymo praradimą? Atsakymas slypi Saulėje. Itin galinga Saulės audra, sviedžianti į Žemę milžiniškus energijos kiekius, gali akimirksniu išvesti iš rikiuotės elektroniką.
2024 m. gegužę įvykusi „Gannon“ audra privertė daugelį palydovų koreguoti orbitas, o dėl atmosferos pokyčių (plazmosfera susitraukė net penktadaliu) manevravimas tapo chaotiškas ir nesaugus.
Tačiau istorija mena ir baisesnių įvykių. Stipriausia kada nors užfiksuota audra – 1859 m. „Karingtono įvykis“. Tuomet pašvaistės buvo matomos net Kuboje, o telegrafo stotyse įranga svaidė kibirkštis ir uždegė popierių. Jei tokio masto audra įvyktų šiandien, pasekmės būtų neįsivaizduojamos: prarasti palydovai, sugadinta elektros tinklų infrastruktūra ir komunikacijos kolapsas.
Didžiausia problema – Saulės audras sunku prognozuoti, o laiko reakcijai beveik nėra. NASA ir Europos kosmoso agentūra (ESA) skubiai planuoja misijas geresniam Saulės aktyvumo supratimui, tačiau kol kas Žemės orbita lieka pažeidžiama „tiksinti bomba“.
Šaltinis: https://www.fr.de/wissen/all-zeitbombe-ein-einzelner-satellitencrash-koennte-dramatische-folgen-haben-94120201.html
