Vokiečiai malkas krauna į apvalias rietuves: kodėl taip sukrautos jos išdžiūsta greičiau

Kiemo pakraštyje dažniausiai matome tą patį vaizdą: prie sienos priglaustą ilgą malkų eilę, ant viršaus užmestą plėvelę ar kelias senas skardos plokštes. Tačiau kai kur malkos sudėtos visai kitaip – į didelį, tvarkingą apskritimą, primenantį žemą bokštą su lengvai smailėjančiu viršumi. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tiesiog vokiškas pomėgis tvarkai.

Iš tiesų tokia apvali malkų rietuvė turi labai praktišką paskirtį. Ji vadinama įvairiai, dažnai – malkų bokštu, o jos principas paprastas: mediena turi kuo mažiau stovėti drėgmėje ir kuo daugiau liestis su judančiu oru. Gerai sukrauta rietuvė nepadarys šviežių malkų sausų per kelias savaites, bet gali padėti joms džiūti tolygiau ir apsaugoti nuo dažnos kiemo bėdos – permirkusio, pradėjusio pelyti kuro.

Tai ypač suprantama rudenį, kai žmogus prisimena malkas tik atvėsus orams. Tada paaiškėja, kad rietuvės apačia patamsėjusi, pliaupiant lietui vanduo pateko po danga, o į krosnį keliauja ne malkos, o sunkūs, šnypščiantys rąsteliai. Apvalus krovimo būdas šios problemos neištrina, tačiau jis priverčia apie malkas pagalvoti ne kaip apie krūvą, o kaip apie vietą, kuriai reikia oro ir stogo.

Ne forma džiovina malkas, o oras aplink jas

Malkose esantis vanduo pasišalina pamažu: iš pradžių nuo paviršiaus, vėliau iš gilesnių medienos sluoksnių. Tam reikia laiko, vėjo ir apsaugos nuo nuolatinio lietaus. Apvali rietuvė sudedama taip, kad išorinis jos sluoksnis laikytų konstrukciją, o viduje malkos gulėtų ne visiškai suspaustos į vientisą sieną. Tarpai ir nevienoda rąstelių kryptis leidžia orui patekti į rietuvės vidų.

Įprastoje ilgoje rietuvėje prie pat sienos esanti pusė dažnai gauna mažiau vėjo ir saulės. Jei malkos suverstos pernelyg tankiai, o tarpas nuo sienos paliktas menkas, drėgmė ten gali laikytis ilgiau. Apvalus bokštas neturi tokios vienos „užnugario“ pusės: vėjas jį pasiekia iš skirtingų krypčių. Dėl to išorinės malkos džiūsta gana vienodai, o jų atiduodama drėgmė lengviau pasišalina.

Vis dėlto būtų klaida manyti, kad užtenka malkas sukrauti ratu ir viskas išsispręs. Jei bokštas pastatytas tiesiai ant žemės, jo apačia trauks drėgmę. Jei jis įspraustas tarp tankių krūmų, po medžiais ar šešėlyje prie šiaurinės sienos, vėjas ir saulė jo nepasieks. Geriausiai veikia rietuvė, kuri pakelta nuo grunto ant palečių, tašų ar kito tvirto pagrindo ir stovi atviroje, bet ne visiškai lietui atiduotoje vietoje.

Vokiečiai malkas krauna į apvalias rietuves: kodėl taip sukrautos jos išdžiūsta greičiauNuotrauka: Pexels / Kirill Bai

Viršus saugo nuo lietaus, bet šonų uždaryti nereikia

Apvalios rietuvės viršus paprastai formuojamas lyg kupolas arba nežymiai smailėjantis stogas. Viršutiniai rąsteliai klojami taip, kad vanduo nubėgtų į šalis, o ne sunktųsi tiesiai į rietuvės centrą. Kai kurie ant viršaus dar uždeda kvėpuojančią dangą, lentą ar nedidelį stogelį, tačiau pagrindinė taisyklė išlieka ta pati: nuo lietaus reikia saugoti viršų, ne apvynioti visą malkų bokštą.

Tai dažna klaida ir prie namų. Žmogus nori gerai apsaugoti kurą, todėl aptraukia visą rietuvę sandaria plėvele iki pat žemės. Lietus iš tiesų nepatenka, bet kartu nebeišeina ir viduje susikaupusi drėgmė. Po tokia danga, ypač kai dieną šilčiau, o naktį atvėsta, susidaro drėgnas mikroklimatas. Malkos gali ne tik džiūti lėčiau, bet ir įgauti pelėsio kvapą.

Apvalios rietuvės privalumas tas, kad jos nereikia remti į sieną ar statyti po dideliu stogu. Tai patogu tiems, kurių kieme nėra malkinės, o malkų kiekis nėra toks didelis, kad reikėtų ilgo sandėlio. Kita vertus, aukštą bokštą reikia krauti kantriai: išorinis žiedas turi būti stabilus, o vidus neturi virsti atsitiktine rąstų krūva. Skubant sukrauta rietuvė gali išsikraipyti ar net sugriūti, todėl ypač svarbus lygus, tvirtas pagrindas.

Patogu ne visiems, tačiau mintis verta pasiskolinti

Šeimai, kuri malkomis šildo namus visą žiemą, keli apvalūs bokštai vargu ar pakeis talpią malkinę. Didelį kiekį kuro paprasčiau atvežti, sukrauti į ilgas eiles ir patogiai imti kasdien. Senjorui ar žmogui, kuriam sunku kilnoti rąstus, aukštos rietuvės formavimas taip pat gali būti per daug varginantis. Tačiau mažesniam kiekiui – pirties krosnelei, židiniui, savaitgalio namui ar kitų metų atsargai – toks sprendimas gali būti ir praktiškas, ir tvarkingas.

Čia svarbi ir kita pusė: malkos džiūsta ne dėl gražiai atrodančios konstrukcijos, o dėl to, kad jos tinkamai paruoštos. Šviežiai suskaldytą medieną būtina palikti pakankamai ilgai, o storesnius rąstus verta skelti smulkiau – taip drėgmė turi daugiau kelių pasišalinti. Nesvarbu, ar rietuvė apvali, ar tiesi, nederėtų maišyti ką tik supjautų malkų su jau išdžiūvusiomis, jei norima suprasti, kiek kuro iš tikrųjų galima naudoti artimiausiu sezonu.

Jeigu norisi išbandyti šį būdą, pradėti verta nuo nedidelės rietuvės. Pakelkite ją nuo žemės, palikite atvirą šonams, suformuokite vandeniui nubėgti skirtą viršų ir nestatykite ten, kur oras beveik nejuda. Tuomet bus aišku, ar toks sprendimas jūsų kieme patogus, o ne tik gražus nuotraukoje.

Apvali rietuvė nėra stebuklas ir nepakeičia nei sausos vietos, nei laiko. Tačiau ji primena labai paprastą dalyką: malkoms labiausiai kenkia ne šaltis, o užrakinta drėgmė. Kai kuras gauna oro iš šonų ir stogą iš viršaus, žiemą mažiau tenka kovoti ne su krosnimi, o su savo paties per vėlai sukrautomis malkomis.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!