Vyno kamštis mums atrodo kaip savaime suprantama smulkmena, tačiau jis atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį. Jis ne tik neleidžia gėrimui išbėgti, bet ir kontroliuoja oro srautą, leisdamas vynui bręsti ir atsiskleisti. Tačiau kelias iki dabartinio patogumo buvo ilgas – nuo aliejumi mirkytų skudurų iki karinių muškietų.
Kodėl apskritai naudojame kamštį?
Ar kada susimąstėte, kodėl vynas uždaromas būtent taip? Viskas remiasi į chemiją.
Jei vynas gauna per daug oro – jis sugenda (virsta actu). Tačiau nedidelis oro kiekis yra būtinas: jis sukelia chemines reakcijas, kurios visiškai atskleidžia vyno aromatą ir skonį.
Natūrali kamštiena, atkeliaujanti iš vakarinio Viduržemio jūros regiono, yra ideali medžiaga. Ji lanksti, porėta ir tiksliai prisitaiko prie butelio kaklelio, praleisdama tik minimalų, „gyvybiškai būtiną“ oro kiekį.
Tamsieji laikai: aliejus ir derva vietoje kamščio
Prieš XVII amžių, kai kamštiena tapo standartu, vyndariai šimtmečius vargo bandydami išsaugoti vyną. Jų metodai šiandien skamba ne itin patraukliai:
- Sandarinimas: Naudojo bičių vašką, degutą arba pušų dervą.
- Kamšalai: Kaklelius užkimšdavo tiesiog skudurais.
- Riebalų barjeras: Kartais į vyną pildavo alyvuogių aliejaus, kad šis plūduriuotų paviršiuje ir neleistų orui pasiekti gėrimo (prieš geriant riebalus tekdavo nupilti).
Visi šie būdai turėjo didelį trūkumą – jie dažnai pakeisdavo paties vyno skonį.
Problema: kaip atidaryti butelį jo nesudaužius?
Kai XVII a. medines statines ir molinius indus ėmė keisti stikliniai buteliai, atsirado nauja bėda. Pirmieji kamščiai buvo nepatikimi, dažnai įstrigdavo.
Kadangi kamščiatraukio dar nebuvo, butelius atidarydavo brutaliai – naudodami įkaitintas metalines žnyples. Jos nupjaudavo stiklą kartu su kamščiu. Dėl to butelio nebebuvo galima naudoti pakartotinai.
Netikėta pagalba iš karo lauko
Revoliucija įvyko XVII a. 4-ajame dešimtmetyje. Europos kareiviai ir medžiotojai turėjo specialų įrankį – mažą metalinę spiralę („kirminą“), skirtą ištraukti neiššautas kulkas ar valyti paraką iš muškietų vamzdžių.
Kažkas suprato, kad šis ginklo priežiūros įrankis idealiai tinka ir kamščiams traukti. Taip gimė kamščiatraukis, kuris iki XVIII a. vidurio paplito visoje Europoje.
Išradėjai, kurie palengvino mūsų gyvenimą
Laikui bėgant, paprasta spiralė buvo tobulinama:
- 1795 m. – Samuelis Henshallis: Anglų pastorius gavo pirmąjį patentą. Jis sugalvojo horizontalų diską virš spiralės, kuris neleido sraigtui įsisukti per giliai į kamštį ir jį suskaldyti.
- 1882 m. – Carlas Wienke: Vokiečių išradėjas sukūrė sulankstomą kamščiatraukį su atramos tašku (svertu). Tai leido kamštį ištraukti naudojant žymiai mažiau fizinės jėgos. Šį principą šiandien naudoja visi someljė.
Kamštis ar užsukamas dangtelis?
Nors natūralus kamštis yra klasika, rinkoje vis daugiau vynų su metaliniais užsukamais dangteliais.
- Mokslo požiūris: Tyrimai rodo, kad užsukami dangteliai geriau apsaugo vyną nuo mikroplastiko migracijos (kuris gali atsirasti naudojant sintetinius kamščius) ir „kamščio ligos“.
- Psichologija: Nepaisant privalumų, vartotojai vis dar linkę manyti, kad natūralus kamštis reiškia aukštesnę kokybę ir geresnį skonį.
Taigi, kitą kartą atidarydami butelį, prisiminkite – rankoje laikote patobulintą muškietos valymo įrankį!
Šaltinis: https://geekweek.interia.pl/historia/news-sekrety-korka-do-wina-jak-mala-spirala-zrewolucjonizowala-sw,nId,22504492
