Žemės magnetiniame lauke pirmą kartą aptiktas keistas reiškinys, anksčiau manytas egzistuojantis tik šalia Saulės. Šis atradimas gali padėti mokslininkams tiksliau prognozuoti geomagnetinių audrų poveikį.
Naujojo Hampšyro universiteto fizikai Emily McDougall ir Matthew Argall aptiko netikėtų magnetiniame lauke įkalintos plazmos modelių. Stebėjimai parodė, kad plazma lėtai sukosi ir grįždavo į pradinę orientaciją, sudarydama zigzago formos išlinkimus, vadinamus magnetiniais perjungimais.
Tokie perjungimai iki šiol Žemės aplinkoje nebuvo fiksuoti. Tačiau jie primena struktūras Saulės plazmoje, kuri nuolat išsiveržia į kosmosą. Nauji duomenys rodo, kad šie reiškiniai gali būti susiję.
Išsamesnė analizė atskleidė, kad dalis Žemės magnetiniame lauke įkalintos plazmos yra kilusi ne iš pačios Žemės, o iš Saulės. Ji susimaišo su lokalia plazma, o sąveika sukelia magnetinio lauko linijų nutrūkimą ir pakartotinį susijungimą. Būtent šis procesas sukuria zigzago struktūras.
Saulės zondai tokius perjungimus stebi jau dešimtmečius. Manoma, kad jie atsiranda, kai susiduria dviejų tipų magnetinio lauko linijos:
- Atviros linijos, kylančios iš Saulės ir nešančios plazmą į kosmosą.
- Uždaros linijos, kurios išlinksta tik iki tam tikro taško ir grįžta Saulės link.
Kai netoli uždarų linijų susiformuoja atviros, jos gali nutrūkti ir vėl susijungti. Plazma iš išorinio uždaro ciklo krašto traukiama atgal į Saulę, tuomet nukreipiama į atviras linijas, kurios ją išneša į kosmosą. Šioje S formos lauko geometrijoje išsiskiria energijos pliūpsniai, „susukantys“ lauko linijas – taip susidaro perjungimas.
McDougall ir Argall, naudodamiesi NASA misijos „Magnetospheric Multiscale“ duomenimis, aptiko panašių struktūrų ir Žemės magnetinėje aplinkoje. Mūsų planetoje atviros lauko linijos yra tos, kurios atkeliauja iš Saulės ir susiduria su uždaromis Žemės magnetinio lauko linijomis.
Tyrėjai teigia, kad šis atradimas suteikia svarbių užuominų, kaip tokio tipo trikdžiai susiformuoja skirtingų plazmos sričių sąsajose. Tai gali leisti tyrinėti išorinių Saulės sluoksnių procesus netiesiogiai – nebesiunčiant erdvėlaivių į intensyvių sąlygų zonas.
Šaltinis: https://doi.org/10.1029/2025JA034180
