Žmonija to nepastebėjo, bet tai jau įvyko: aplink Žemę susiformavo nematomas barjeras

Žmogaus veikla seniai peržengė Žemės paviršiaus ribas. Tai, kas prasidėjo kaip technologinis progresas planetoje, pamažu persikėlė į kosmosą ir pradėjo keisti aplinką, kurią ilgą laiką laikėme visiškai natūralia ir nuo mūsų nepriklausoma. Nuo antropogeninės klimato kaitos iki sąmoningo dangaus kūnų trajektorijų koregavimo – žmonija jau parodė, kad gali veikti planetinio masto procesus. Tai ypač akivaizdu po DART misijos, kai pirmą kartą istorijoje buvo praktiškai pakeista kosminio objekto orbita.

Tačiau naujausi tyrimai atskleidė dar įspūdingesnį faktą: žmonės, patys to nesiekdami, sukūrė dirbtinį radijo „barjerą“ aplink Žemę. Šis nematomas sluoksnis sąveikauja su kosmine spinduliuote ir iš dalies keičia natūralią planetos apsaugą.

Natūrali Žemės gynyba, kurią pažinojome iki šiol

Ilgus dešimtmečius buvo manoma, kad Žemę nuo pavojingos kosminės spinduliuotės saugo beveik vien tik jos magnetinis laukas. Jis nukreipia Saulės vėją ir sulaiko įkrautas daleles vadinamuosiuose Van Alleno diržai. Šios spinduliuotės juostos, atrastos XX a. šeštajame dešimtmetyje, sudaro dvi pagrindines zonas: vidinę, esančią maždaug 1 000–6 000 kilometrų aukštyje, ir išorinę, besidriekiančią iki 60 000 kilometrų nuo Žemės paviršiaus.

Ilgą laiką buvo laikoma, kad šios struktūros yra stabilios ir nekintamos. Tačiau modernūs matavimai parodė, kad realybė kur kas sudėtingesnė.

Kaip kariškių signalai pakeitė kosminę aplinką

Tyrimai, atlikti naudojant NASA zondus, atskleidė, jog Van Alleno diržų ribos per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė. Ir šių pokyčių priežastis – ne natūralūs kosminiai procesai, o žmogaus sukurta technologija.

Pagrindinis veiksnys – labai žemo dažnio radijo bangos (VLF), kurios jau dešimtmečius naudojamos kariniams ryšiams, ypač komunikacijai su povandeniniais laivais dideliame gylyje. Šios bangos perduodamos itin galingų antžeminių siųstuvų, galinčių „prasimušti“ per atmosferą ir pasiekti artimąją kosmoso erdvę.

Ten jos pradeda sąveikauti su didelės energijos elektronais, keisdamos jų judėjimo trajektorijas. Rezultatas – aplink Žemę susiformavęs savotiškas „VLF burbulas“, veikiantis kaip nematomas barjeras, stumiantis dalį įkrautų dalelių toliau nuo planetos.

Įrodymai, kad barjeras nėra teorija

Lyginant šiuolaikinius duomenis su septintojo dešimtmečio pradžios matavimais, mokslininkai pastebėjo reikšmingą pokytį: vidinė Van Alleno juostų riba pasislinko toliau į kosmosą. Dar įdomiau tai, kad dirbtinai suformuoto VLF burbulo išorinis kraštas beveik idealiai sutampa su naująja radiacijos juostos riba.

Toks sutapimas laikomas rimtu argumentu, patvirtinančiu antropogeninės įtakos geokosminei aplinkai hipotezę. Kitaip tariant, žmonių sukurti signalai tapo veiksniu, galinčiu keisti planetos apsauginius sluoksnius.

Ne mokslinė fantastika, o reali apsauga

Šis barjeras nėra klasikinis jėgos laukas, pažįstamas iš mokslinės fantastikos filmų. Tačiau jis turi labai realų poveikį: dalis pavojingos kosminės spinduliuotės nukreipiama dar prieš pasiekiant žemesnes orbitas.

Dėl to mokslininkai jau svarsto, ar šį atsitiktinai susiformavusį reiškinį būtų galima panaudoti tikslingai. Ateityje VLF spinduliuotuvai galėtų tapti sąmoningai valdomu skydu, apsaugančiu palydovus, kosmines stotis ar net antžemines technologijas nuo galingų Saulės audrų.

Atsitiktinis eksperimentas, pakeitęs mūsų vietą kosmose

Žmonija nesiekė sukurti planetinio masto barjero. Jis atsirado kaip šalutinis komunikacijos technologijų poveikis. Tačiau pats faktas, kad mūsų signalai pakeitė kosmoso struktūrą aplink Žemę, verčia iš naujo įvertinti žmogaus vaidmenį Visatoje.

Tai jau nebe vien pasakojimas apie taršą ar klimato kaitą. Tai istorija apie tai, kaip mūsų technologijos tyliai peržengė ribą tarp planetos ir kosmoso – ir sukūrė naują, nematomą Žemės sluoksnį, kurio egzistavimo dar prieš kelis dešimtmečius niekas nebūtų net įsivaizdavęs.

Šaltinis: https://www.nasa.gov/missions/van-allen-probes/nasas-van-allen-probes-spot-man-made-barrier-shrouding-earth/