Žuvį dažniausiai vertiname akimis ir nosimi: ar akys neapsiblaususios, ar kvapas ne per stiprus, ar minkštimas neatrodo įtartinai. Tačiau gedimas prasideda anksčiau, nei žmogus tai pajunta. Australijos mokslininkai sukūrė mikroadatinį jutiklį, kuris matuoja hipoksantino kiekį ir žuvies šviežumą gali įvertinti per mažiau nei 2 minutes.
Kodėl nosis žuvį „pagauna“ per vėlai?
Šviežios žuvies atpažinimas vis dar dažnai atrodo kaip patirties reikalas. Vieni žiūri į akis, kiti tikrina žiaunas, treti pasitiki kvapu. Tai gali padėti, bet turi vieną didelį trūkumą: matomi ir juntami gedimo požymiai dažnai pasirodo tada, kai pokyčiai žuvies audiniuose jau vyksta kurį laiką.
Vos žuvis žūsta, jos minkštime pradeda irti molekulės. Viena iš medžiagų, kurios kiekis didėja prasidėjus gedimui, yra hipoksantinas. Kuo ilgiau žuvis laikoma, tuo daugiau šios medžiagos susidaro audiniuose. Dėl to hipoksantinas laikomas patikimu šviežumo rodikliu tiek visai žuviai, tiek filė gabalams.
Iki šiol problema buvo praktiška: tokį rodiklį tiksliai nustatyti reikėjo laboratorinės įrangos, specialistų ir laiko. Tai netinka nei turgaus prekystaliui, nei restoranui, nei pirkėjui, kuris nori greito atsakymo prieš dėdamas žuvį į krepšelį.
Naujasis jutiklis būtent šią spragą ir bando užpildyti. Jis ne laukia, kol žuvis pradės skleisti įtartiną kvapą, o ieško ankstyvo cheminio ženklo, kuris atsiranda dar prieš akivaizdžius gedimo požymius.
Kaip veikia mikroadatinis jutiklis?
Australijos Monasho ir Deakino universitetų mokslininkų sukurtas prototipas naudoja mikroadatų masyvą – mažų adatėlių tinklelį, kuris prispaudžiamas prie žuvies audinio. Šios adatos padengtos aukso nanodalelėmis ir fermentu ksantino oksidaze.
Kai mikroadatos liečiasi su žuvies minkštimu, fermentas reaguoja su hipoksantinu. Ši reakcija sukuria elektrinį pokytį, kurį jutiklis išmatuoja. Kitaip tariant, prietaisas žuvies šviežumą vertina ne pagal subjektyvų įspūdį, o pagal cheminį signalą.
Svarbi detalė – mėginio nereikia sudėtingai ruošti. Tradiciniai metodai gali reikalauti homogenizavimo, filtravimo, centrifugavimo ar kitos laboratorinės procedūros. Šiuo atveju jutiklis gali būti tiesiogiai spaudžiamas prie žuvies paviršiaus, todėl tyrimas tampa daug greitesnis ir praktiškesnis.
Bandymuose su lašišos gabalais, kurie buvo laikomi kambario temperatūroje iki 48 valandų, prietaisas užfiksavo didėjantį hipoksantino kiekį žuviai gendant. Rezultatai sutapo su laboratoriniais tyrimais, o atsakymas buvo gaunamas maždaug per 100 sekundžių – tai yra greičiau nei per 2 minutes.
Ką tai pakeistų parduotuvėse ir namuose?
Kol kas svarbiausia neužbėgti įvykiams už akių: tai yra prototipas, o ne kiekvienoje parduotuvėje jau gulintis buitinio naudojimo prietaisas. Tačiau pati kryptis aiški – maisto šviežumo tikrinimas gali tapti greitesnis, tikslesnis ir mažiau priklausomas nuo žmogaus spėjimo.
Toks jutiklis galėtų būti naudingas prekybos vietose, žuvų turguose, restoranų virtuvėse, maisto tiekimo grandinėse ir kokybės kontrolės punktuose. Jis leistų patikrinti žuvį vietoje, nelaukiant laboratorinių rezultatų. Ateityje panaši technologija galėtų padėti ir pirkėjams, jei būtų pritaikyta paprastesniam, neprofesionaliam naudojimui.
Tai ypač svarbu dėl vienos priežasties: žuvis genda greitai, o žmogaus pojūčiai ne visada patikimi. Kartais blogas kvapas jau būna pavėluotas signalas, o išvaizda dar gali atrodyti pakankamai gera. Jutiklis, matuojantis ankstyvą gedimo žymenį, galėtų padėti atskirti tikrai šviežią produktą nuo tokio, kuris tik dar neatrodo įtartinai.
Vis dėlto, kol tokie prietaisai netapo kasdienybe, pirkėjams lieka įprastos atsargumo taisyklės: rinktis patikimą prekybos vietą, atkreipti dėmesį į laikymo temperatūrą, kvapą, tekstūrą, galiojimo terminus ir nepirkti produkto, kuris kelia abejonių. Nauja technologija žada greitesnį atsakymą, bet kol kas ji labiausiai rodo, kur juda maisto saugos ateitis – nuo „pauostyk ir nuspręsk“ prie tikslaus cheminio patikrinimo vietoje.
