Amalas – gležnas augalas su baltomis uogomis – kasmet mūsų namuose pasirodo kaip viena iš Kalėdų puošmenų ir meilės simbolių. Iš kur kilo ši tradicija? Kodėl reikėtų bučiuotis po amalo šakele? O gal verta į tai žiūrėti kaip į sėkmę ir apsaugą nešančią amuletą? Keliaukite su mumis į magijos ir senovės įsitikinimų pasaulį!
Iš kur atsirado amalo kabinimo tradicija?
Amalo kabinimo tradicija siekia senovės laikus ir yra kupina mistinių prasmių. Keltai amalą laikė šventu dieviškos kilmės augalu. Dėl savo sugebėjimo augti ant ąžuolų – savo kultūroje gerbiamų medžių – jis buvo unikalus. Buvo tikima, kad amalas atbaido piktąsias dvasias, saugo namus nuo nelaimių ir didina žemės ir žmonių vaisingumą.
Amalas taip pat užėmė ypatingą vietą Skandinavijos mitologijoje. Viena iš legendų pasakoja apie šviesos ir džiaugsmo dievą Baldurą, kurį nužudė strėlė iš amalo. Po jo mirties dievai nusprendė paversti amalą taikos ir meilės simboliu, kad jis niekada nebebūtų naikinimo įrankiu.
Atėjus krikščionybei, amalas įgavo naują simboliką – jis buvo pradėtas suvokti kaip susitaikymo ir harmonijos ženklas. Seni įsitikinimai jo magiškomis savybėmis buvo įausti į naują Kalėdų pasakojimą, o jo buvimas namuose tapo neatsiejama Kalėdų tradicijos dalimi.
Kada ir kaip kabinti amalą?
Geriausias laikas kabinti amalą – švenčių sezono pradžia, t. y. gruodžio mėn. Amalas kabinamas centriniame namo taške, pavyzdžiui, svetainėje ant lubų arba virš valgomojo stalo. Tokiu būdu jos simbolinė galia pasiekti visus namų narius ir svečius.
Jei tikite jo magiškomis savybėmis, verta atsiminti, kad amalą turėtų kabinti tas, kuris teikia teigiamos energijos ir gerumo. Kai kuriose kultūrose amalo kabinimas siejamas su laimės ir sveikatos linkėjimu visiems namo gyventojams ritualu.
O kiek laiko turėtų kabėti amalas namuose? Tradicija leidžia įvairiai interpretuoti. Kai kurie žmonės jį pašalina iškart po švenčių, manydami, kad per ilgai laikant augalą gali atnešti nesėkmės. Kiti leidžia jį kabėti iki kitų Kalėdų, laikydami jį talismanu, kuris saugo namus ištisus metus.
Bučiavimasis po amalu – Kalėdų magija ir romantika
Taip pat negalime pamiršti tradicijos bučiuotis po amalu! Labiausiai jis buvo populiarus Anglijoje, kur jau XVIII amžiuje tapo šventinių ritualų dalimi. Buvo tikima, kad kiekviena pora, pasibučiavusi po amalu, įgyja dievišką palaiminimą į laimę meilėje bei santykių harmoniją.
Šis paprotys greitai išpopuliarėjo visame pasaulyje. Įdomu tai, kad senais laikais buvo laikomasi taisyklių: po kiekvieno bučinio reikėdavo nuskinti po vieną uogą nuo amalo. Šiandien ši tradicija pirmiausia yra romantiško pobūdžio, tačiau ji vis dar simbolizuoja meilę ir džiaugsmą, kurie per šventes itin svarbūs.
Amalas magijoje ir simbolikoje
Be to, kad amalas yra Kalėdų puošmena, liaudies medicinoje jis buvo naudojamas šimtmečius. Tikėta, kad jis turi gydomųjų savybių – turėjo stiprinti imunitetą, reguliuoti kraujospūdį ir palaikyti širdies sveikatą. Magijoje šis augalas simbolizavo klestėjimą, meilę ir apsaugą nuo piktųjų jėgų. Taip pat buvo tikima, kad amalo šakelės nešiojimas kaip amuletas atneša sėkmę ir apsaugo nuo ligų.
Įdomu ir tai, kad amalas yra pusiau parazitinis augalas, o tai reiškia, kad maistines medžiagas jis gauna iš medžio, ant kurio auga. Šis biologinis reiškinys suteikia jai unikalumo aurą – atrodo, kad pats amalas yra augalas, gyvenantis „tarp pasaulių“.
Šaltinis: Interia.pl
