Vos prieš kelias dienas šalį surakino toks mirtinas speigas, kokio mūsų žemė nematė ištisus dešimtmečius. Informacija apie katastrofišką, gyvybei pavojingą šaltį žaibiškai plinta per visas įmanomas socialinių medijų platformas.
1954-ųjų rekordas sumaltas į miltus: Joniškis ir Šeduva tapo mirties zonomis
Dvi meteorologijos stotys antradienio rytą užfiksavo absoliutų, paralyžiuojantį speigą. Joniškyje temperatūra smigo į neregėtas žemumas, pasiekdama net 32,9 laipsnio padalą, o Šeduva nedaug atsiliko – ten oras atšalo iki stingdančių 30,1 laipsnio. Kaip oficialiame „Facebook“ puslapyje paskelbė tarnybos atstovai, šis rytas negailestingai perrašė šalies klimato istoriją – buvo išmatuotas absoliutus vasario 17-osios žemiausios oro temperatūros rekordas.
Iki šiol šalčiausia ši diena buvo pasitaikiusi tik prieš 72 metus, kai tolimais 1954-aisiais (1954–02–17) Vilniuje spaudė -28,4 °C šaltis. Tačiau šį antradienį Joniškyje buvo net 4,5 laipsnio šalčiau. Šis drastiškas skirtumas senąjį rekordą pavertė beverčiu popiergaliu ir įrodė, kad gamta neketina rodyti jokio gailesčio.
Vasaris Lietuvoje – išskirtinis
Vasaris dažnai atrodo kaip žiemos finišo tiesioji, kai dienos ilgėja, o žmonės vis drąsiau ima kalbėti apie pavasarį. Tačiau meteorologiniai skaičiai rodo kitą istoriją: šis mėnuo Lietuvoje išlieka tikra žiema – su aiškiu šaltojo sezono „karkasu“ ir labai aštriais kraštutinumais, kurie kartais priverčia suabejoti, ar vasaris išvis moka būti „vidutinis“.
Žvelgiant į kiekvienos vasario dienos rekordų ir vidutinės oro temperatūros kreives, matyti gana griežtas rėmas: visos mėnesio dienos patenka į 0–5 laipsnių šalčio vidutinės oro temperatūros intervalą. Kitaip tariant, tai meteorologinės žiemos periodas, kai net ir švelnesnės dienos dažniausiai išlieka minusinės. Šis faktas svarbus ne tik sinoptikams – jis paaiškina, kodėl vasaris Lietuvoje dažnai „neatleidžia“ net tada, kai vizualiai atrodo, kad sniegas jau tirpsta ir miestuose pilkėja.
Dar vienas netikėtumas – vasaris, nors yra antras pagal šaltumą mėnuo, nuo sausio atsilieka labai nedaug. Vidutinė vasario oro temperatūra siekia apie -2,5 °C, o sausio – apie -2,9 °C. Skirtumas minimalus, bet būtent jis sukuria įspūdį, kad vasaris jau „geresnis“. Iš tiesų tai dažnai yra psichologinis efektas: šviesos daugiau, bet šaltis dar niekur nedingo.
Įdomiausia dalis prasideda tada, kai vasarį suskaidome į atkarpas. Vidutiniškai šalčiausios būna vasario 4–8 dienos – tai laikotarpis, kai žiema dažnai parodo dantis, net jei prieš tai kelias dienas buvo ramiau. O šilčiausios – vasario 20, 24, 27–28 dienos. Kitaip tariant, antra mėnesio pusė dažniau linksta į atšilimą, tačiau tai nereiškia, kad pavasaris jau čia pat – dažnai tai tik trumpi „langai“, kuriuos greitai uždaro grįžtanti naktinė minusinė temperatūra.
Kai atsigręžiame į pastaruosius metus, matome dar vieną aiškų kontrastą. 2021 m. vasaris buvo šaltas, 2022–2024 m. vasariai pasitaikė labai šilti, o 2025 m. jau atitiko normą. Toks svyravimas puikiai iliustruoja, kodėl žmonės vis dažniau sako „žiemos nebėra“ – vieneri metai gali būti aštrūs ir žvarbūs, o kiti – beveik pavasariški, ypač jei ilgesnį laiką laikosi pliusinė temperatūra arba vyrauja šlapdriba vietoj tradicinio sniego.
Kritulių paveikslas taip pat nevienodas. 2021 ir 2025 m. kritulių kiekis buvo mažesnis už normą, 2023 m. – artimas normai, o 2022 ir 2024 m. – didesnis nei vidutiniškai. Praktikoje tai reiškia, kad vasaris gali būti ne tik šaltas ar šiltas, bet ir labai skirtingas „pojūčiu“: sausas šaltis ir giedros naktys sukuria visai kitą kasdienybę nei drėgna šiluma, kai sniegas tirpsta, o miestai skęsta šlapiame purve.
Tačiau tikrieji vasario „parašai“ – rekordai. Žemiausia oro temperatūra, net -42,9 °C, buvo užfiksuota Utenos meteorologijos stotyje 1956 metų vasario 1-osios rytą. Tai skaičius, kuris iki šiol skamba kaip priminimas, kokia gali būti žiemos „tikroji“ versija, kai susidaro palankios sąlygos itin stipriam atšalimui.
Dar įdomiau, kad 19 dienų iš 28 minimalios oro temperatūros rekordai buvo fiksuoti tik keturiose vietovėse: Utenoje, Vilniuje, Varėnoje ir Lazdijuose, o net septynis kartus – Varėnoje. Apibendrinimas čia gana aiškus: šalčio rekordai dažniausiai koncentruojasi Pietryčių ir Rytų Lietuvoje – ten, kur žiemą dažniau susiformuoja stipresnio atšalimo sąlygos, o šalnos gali būti itin „aštrios“.
Šilumos rekordai irgi turi savo geografiją. Aukščiausia oro temperatūra +16,5 °C buvo užfiksuota Kybartų meteorologijos stotyje 1990 m. vasario 21 d. O daugiausia vasario šilumos rekordų per visą mėnesį – būtent Kybartuose: 10 dienų iš 28. Dar 11 dienų rekordai pasiskirsto tarp Nidos, Šilutės ir Varėnos. Tai rodo, kad vasaris kartais sugeba ne tik „kąsti“, bet ir staiga tapti beveik pavasarišku – ypač tam tikruose regionuose, kur orų cirkuliacija ir vietinės sąlygos dažniau leidžia atnešti šiltesnį orą.
Dar vienas faktas, kuris keičia požiūrį į rekordus: net 21 dienos iš 28 žemiausios oro temperatūros rekordai buvo užfiksuoti praėjusiame amžiuje, o tik septynių dienų – šiame amžiuje. Tuo tarpu 11 aukščiausios oro temperatūros rekordų išmatuoti XXI amžiuje. Tai kuria aiškią logiką: istoriškai ekstremalūs šalčiai dažniau priklauso senesniam laikotarpiui, o šilumos rekordai vis dažniau „pasirašo“ mūsų laikais.
Vasaris Lietuvoje todėl ir įdomus, kad jis yra tarsi dviejų pasaulių sandūra. Vidurkiai atrodo gana stabilūs ir „tvarkingi“, bet rekordai primena, jog šis mėnuo gali iššauti bet kuria kryptimi. Vienais metais jis užveria žiemą sunkiais minusais, kitais – praveria pavasario duris beveik šiltnamio šiluma. Ir būtent dėl to vasaris kasmet sugeba nustebinti: ne tuo, kad yra šaltas, o tuo, kaip skirtingai jis tą šaltį – arba šilumą – pateikia.
