Dešimtmetį mums buvo kalama į galvą: būkite iniciatyvūs, kurkite sau darbo vietas, būkite laisvai samdomais specialistais ir valstybė jumis didžiuosis. Tūkstančiai dizainerių, amatininkų, programuotojų ir smulkiųjų verslininkų patikėjo šia pasaka. Jie išėjo iš ofisų, įkūrė savo mažus verslus su Individualios veiklos (IV) pažyma ir sąžiningai mokėjo mokesčius. Tačiau 2026-ųjų realybė atidengė tikrąjį valstybės veidą: po naujausių „mokesčių reformų“ individuali veikla tapo legaliu apiplėšimu. Valstybė nusprendė sunaikinti vidurinę klasę ir žmones, kurie bando dirbti sau, paversdama juos bejėgiais mokesčių vergais arba pigia darbo jėga stambioms korporacijoms.
Manto deklaracija: kai mokesčiai praryja tavo laisvę
Susipažinkite su Mantu. Jis – talentingas grafikos dizaineris, dešimt metų dirbantis su Individualios veiklos pažyma. Jis niekada neprašė iš valstybės bedarbio pašalpos, pats ieškojo klientų, pats pirko brangią kompiuterinę įrangą ir programinės įrangos licencijas. Mantas visada didžiavosi, kad dirba skaidriai.
Tačiau atėjus pavasariui ir atsidarius VMI deklaravimo sistemą, Mantą ištiko šokas. Paspaudus mygtuką „Apskaičiuoti“, ekrane įsižiebė suma, kuri atėmė žadą. Dėl naujausių mokestinių reformų, „Sodros“ „lubų“ naikinimo ir GPM tarifų drastiško kėlimo, jo sumokamų mokesčių našta praktiškai susilygino su mokesčiais, kuriuos moka žmogus, dirbantis pagal standartinę darbo sutartį. Valstybė vienu ypu atėmė liūto dalį jo sunkiai uždirbto pelno.
Mokesčiai kaip ofise, bet garantijos – kaip gatvėje
Mokesčių kėlimas visada teisinamas skambiu šūkiu: „Mokesčių sistemos teisingumas! Visi turi mokėti vienodai!“ Tačiau šiame teisingume slypi pats brutaliausias cinizmas.
Valstybė apmokestino Mantą taip, lyg jis būtų samdomas darbuotojas, tačiau nesuteikė jam absoliučiai jokių samdomo darbuotojo teisių ir garantijų:
- Jokių apmokamų atostogų: Jei Mantas nori pailsėti savaitę su šeima, jis ne tik negauna atostoginių – tą savaitę jis apskritai negauna jokių pajamų.
- Iliuzinės ligos išmokos: Jei ofiso darbuotojas suserga, jis gauna biuletenį. Jei suserga laisvai samdomas kūrėjas, jo ligos išmokos apskaičiavimo tvarka yra tokia sudėtinga ir nepalanki, kad susilaužęs ranką jis rizikuoja likti ant bado ribos.
- Nulis išeitinių kompensacijų: Jei korporacija atleidžia darbuotoją, ji moka išeitines. Jei Manto klientas bankrutuoja, Mantas lieka gatvėje be cento, nors mokesčius „Sodrai“ sumokėjo maksimalius.
- Savo darbo vietos išlaikymas: Ofiso darbuotojui kompiuterį, elektrą ir kavą nuperka darbdavys. Laisvai samdomas žmogus viską perka iš savo kišenės, bet valstybė į tai žiūri pro pirštus, vis labiau ribodama leidžiamų atskaitymų dydžius.
Tai nėra „teisingumas“. Tai valstybinis reketas, kai iš žmogaus paimami visi pinigai, bet 100 % finansinės rizikos paliekama jam pačiam.
Tikrasis taikinys: apsaugoti korporacijas ir priversti jus tapti sraigteliais
Kodėl valstybė taip žiauriai baudžia smulkųjį verslą ir laisvai samdomus specialistus? Atsakymas slypi galingųjų lobizme.
Kol Individualią veiklą vykdantys žmonės yra smaugiami iki paskutinio cento, stambusis verslas ir korporacijos toliau mėgaujasi mokestinėmis oazėmis. Stambioms įmonėms paliekamos pelno mokesčių lengvatos investicijoms, galimybės optimizuoti mokesčius per antrines įmones ir gauti milijonines valstybės subsidijas.
Didžiajam verslui chroniškai trūksta pigios, priklausomos darbo jėgos (kaip jau aptarėme ankstesniuose straipsniuose). Nepriklausomas, sau dirbantis žmogus sistemai yra neparankus – jo negalima pagąsdinti atleidimu, jam negalima liepti dirbti viršvalandžių už dyką. Todėl valstybė atlieka „juodą darbą“ už korporacijas: ji sukuria tokias mokestines sąlygas, kad dirbti sau taptų tiesiog finansiškai neįmanoma.
Galutinis šios „reformos“ tikslas – priversti Mantą uždaryti savo Individualią veiklą, nuleisti galvą ir eiti prašytis įsidarbinti toje pačioje didelėje agentūroje, kur jis taps dar vienu paklusniu sraigteliu, generuojančiu pelną svetimiems akcininkams.
Koks bus rezultatas? Šešėlis ir pasipriešinimas
Sunaikindama Individualią veiklą, valstybė šovė sau į kojas. Žmonės, kurie patys kūrė pridėtinę vertę, neis savanoriškai atiduoti paskutinių savo pinigų už iliuzinį teisingumą. Šios drakoniškos reformos atves tik prie dviejų dalykų:
- Masiško grįžimo į šešėlį: Smulkūs amatininkai, statybininkai ir grožio specialistai tiesiog nustos deklaruoti pajamas. Rinka grįš prie grynųjų pinigų (jei jų dar visiškai neuždraus) ir „vokelių“, nes tai bus vienintelis būdas išgyventi.
- „Protų“ nutekėjimo į užsienį: IT specialistai, dizaineriai ir konsultantai masiškai atsidarinės įmones Estijoje ar kitose palankios mokestinės aplinkos šalyse, palikdami Lietuvos biudžetą prie suskilusios geldos.
Valstybė paskelbė karą labiausiai pažeidžiamai, bet labiausiai savarankiškai visuomenės daliai. Žmogus, kuris pats susikuria darbo vietą, turėtų būti ne baudžiamas, o nešiojamas ant rankų. Deja, šiandieninėje Lietuvoje iniciatyva yra baudžiama drakoniškais mokesčiais.
