Žiemos Lietuvoje kasmet primena, kad didžiausi pavojai slypi ne tik slidžiuose keliuose, bet ir pačiuose namuose. Ilgesni šalčiai dažnai baigiasi trūkusiais vandens vamzdžiais, sugedusiomis šildymo sistemomis ar užlietomis patalpomis. Tokiais atvejais daugelis gyventojų tikisi, kad draudimas automatiškai padengs visus nuostolius, tačiau realybėje viskas priklauso nuo to, kaip elgėsi pats savininkas prieš įvykstant žalai.
Ilgalaikės minusinės temperatūros ypač pavojingos individualiems namams, sodo nameliams, garažams ir laikinai negyvenamiems būstams. Užšalęs vanduo vamzdžiuose plečiasi, todėl net ir nedidelė techninė problema gali per trumpą laiką virsti rimta finansine našta. Dažniausiai žala pastebima per vėlai – kai vanduo jau spėjo sugadinti grindis, sienas ar elektros instaliaciją.
Ką Lietuvoje iš tikrųjų dengia būsto draudimas
Didžioji dalis Lietuvoje siūlomų būsto draudimo polisų apima vadinamąją vandens žalą. Tai reiškia, kad draudimas gali atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl trūkusių vandentiekio, kanalizacijos ar šildymo sistemos vamzdžių. Paprastai kompensuojama radiatorių, katilų, boilerių, vidinių vamzdynų ir santechnikos įrangos žala, jei ji tiesiogiai susijusi su šalčiu.
Tačiau draudimo apsauga galioja tik tuo atveju, jei savininkas vykdė pareigą saugoti turtą. Tai viena svarbiausių sąlygų, apie kurią daugelis prisimena tik tada, kai jau per vėlu. Jei patalpos buvo paliktos nešildomos, o vanduo iš sistemų neišleistas, draudikas gali atsisakyti mokėti net ir tuo atveju, kai žala akivaizdžiai kilo dėl šalčio.
Savininko atsakomybė: čia sprendžiasi išmokos likimas
Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, galioja aiškus principas – būstas žiemą negali būti paliktas be priežiūros. Šaltuoju metų laiku jis turi būti bent minimaliai šildomas, arba visos vandens tiekimo sistemos turi būti visiškai ištuštintos. Ypač tai aktualu tiems, kurie žiemą išvyksta ilgesniam laikui.
Draudikai dažnai vertina ir tai, ar turtas buvo reguliariai tikrinamas. Jei šildymo sistema sugenda, o niekas to nepastebi kelias savaites, kyla rimtų klausimų dėl savininko atsakomybės. Praktikoje vienas apsilankymas per savaitę stiprių šalčių metu gali būti laikomas nepakankamu, ypač individualiuose namuose.
Teismų praktika rodo, kad visiškas draudimo atsisakymas ne visada pateisinamas. Jei šildymo sistema sugedo staiga ir savininkas objektyviai negalėjo to numatyti, draudimo apsauga neturėtų tapti bevertė. Tačiau riba išlieka aiški – jei nustatoma, kad namas buvo paliktas be šildymo ir realios priežiūros, savininkui dažniausiai tenka atsakomybė pačiam.
Svarbu nepamiršti ir to, kad ne visa žiemos metu atsiradusi žala patenka į standartinį būsto draudimą. Pavyzdžiui, jei dėl didelio sniego svorio įgriūva stogas, tokia žala dažnai laikoma stichinės nelaimės padariniu ir dengiama tik tuo atveju, jei polisas papildytas gamtos jėgų draudimu. Lietuvoje ši apsauga pasirenkama ne visų, todėl sniegingos žiemos kartais tampa itin brangia pamoka.
Jeigu šalčio padaryta žala jau įvyko, svarbu veikti nedelsiant. Apie įvykį reikia kuo greičiau informuoti draudimo bendrovę, dar prieš pradedant rimtesnius remonto darbus. Žalą būtina dokumentuoti, sudaryti sugadinto turto sąrašą ir imtis veiksmų, kad situacija dar labiau nepablogėtų.
Šalčiai Lietuvoje nėra išimtis, o kasmet pasikartojanti realybė. Todėl būsto draudimas veikia tik tada, kai kartu veikia ir savininko atsakomybė. Šildyti, tikrinti ir nepalikti namų likimo valiai – būtent nuo to dažniausiai priklauso, ar draudimo išmoka bus pervesta, ar teks viską dengti iš savo kišenės.
