Milijonai dirbančių lietuvių kiekvieną mėnesį klusniai atiduoda trečdalį savo atlyginimo valstybei, naiviai tikėdami, kad senatvėje jų laukia orus ir aprūpintas poilsis. Tačiau sausi skaičiai yra negailestingi ir jie rėkia vieną brutalią tiesą: dabartinė „Sodros“ sistema tėra atvirai legali finansinė piramidė, pasmerkta neišvengiamam žlugimui. Jei jums dabar trisdešimt ar keturiasdešimt metų, jūsų aklas kliavimasis valstybine pensija yra tiesioginis, greitasis bilietas į gilų skurdą, o jūsų šiuo metu mokami mokesčiai tiesiog išgaruoja demografinėje juodojoje skylėje.
Skaičiuoklės šokas: dešimtmečiai darbo mainais į oficialią išmaldą
Paimkime 38-erių metų vilniečio Mindaugo (vardas pakeistas) istoriją, kuri atspindi visos dabartinės dirbančiosios kartos tragediją. Būdamas aukštos kvalifikacijos inžinieriumi, jis kas mėnesį uždirba solidų atlyginimą ir į „Sodros“ biudžetą per metus sugeneruoja tūkstančius eurų mokesčių. Visą gyvenimą tikėjęs sistemos teisingumu, vieną vakarą jis nusprendė atsidaryti oficialią valstybinę pensijų skaičiuoklę. Tai, ką jis ten pamatė, priminė šaltą dušą – nepaisant dešimtmečius truksiančio sąžiningo darbo ir dešimčių tūkstančių eurų, priverstinai atiduotų valstybei, jo laukia grašių išmalda, nesiekianti nė trečdalio dabartinių jo pajamų.
Mindaugo istorija griauna patogų politikų melą. Tai nėra kažkokia laikina klaida ar sistemos nesklandumas – tai yra pati sistemos šerdis, sukurta taip, kad jūs visą savo darbingą gyvenimą apmokėtumėte svetimas sąskaitas, kol galiausiai patys liksite prie suskilusios geldos. Žmonės moka mokesčius tikėdamiesi, kad tai yra jų asmeninis kaupimas, tačiau tiesa ta, kad jūsų pinigai nėra niekur investuojami ar saugomi. Jie tą pačią sekundę pervedami dabartiniams senjorams, palaikant šios grandiniškos piramidės gyvybę.
Demografinė mirties spiralė ir tuščios valstybės kasos
Matematika, kurią vyriausybė bando užmaskuoti po skambiais lozungais apie solidarumą, yra paremta brutaliu demografiniu faktu. Lietuvos visuomenė sensta katastrofišku, nevaldomu greičiu. Jei prieš kelis dešimtmečius vieną pensininką nesunkiai išlaikė keturi ar penki dirbantieji, dabar šis santykis dramatiškai smigo žemyn ir nenumaldomai artėja prie kritinės ribos, kai vienam dirbančiajam teks ant savo pečių išlaikyti vieną pensininką. Tai yra matematinis absurdas ir tiesioginis kelias į valstybės bankrotą.
Tai reiškia, kad dabartinė trisdešimtmečių ir keturiasdešimtmečių karta tiesiogine to žodžio prasme meta savo sunkiai uždirbtus pinigus į bedugnę. Kai ateis jūsų eilė išeiti į pensiją, „Sodros“ kasos bus visiškai tuščios, o demografinė žiema galutinai paralyžiuos bet kokias galimybes išmokėti orias sumas. Viltis, kad ateities kartos sumokės už jūsų pensiją, yra lygiai tokia pati naivi, kaip tikėjimas loterijos laimėjimu – dirbančiųjų tiesiog fiziškai nebebus pakankamai.
Pabudimas iš komos: asmeninis investavimas kaip vienintelis išgyvenimo planas
Trisdešimtmečiai ir keturiasdešimtmečiai privalo nedelsiant atsibusti iš šios socialinės komos ir nustoti aklai tikėti pasakomis apie „valstybės garantijas“. Valstybė jums nieko neskolinga, ir kai ateis kritinis momentas, ji jums tiesiog numes minimalaus išgyvenimo davinį, kurio nepakaks net būtiniausiems vaistams. Vienintelis, absoliučiai gyvybiškai būtinas išsigelbėjimas nuo šios artėjančios bado dietos yra agresyvus, savarankiškas ir be gailesčio disciplinuotas asmeninis investavimas.
Kol jūs nuolankiai laukiate, kol sistema jumis pasirūpins, protingieji jau šiandien perima atsakomybę į savo rankas. Jie nukreipia savo lėšas į akcijų rinkas, investicinius fondus ir nekilnojamąjį turtą, išnaudodami sudėtinių palūkanų galią, kuri per kelis dešimtmečius sukuria realų, apčiuopiamą kapitalą. Jūsų senatvė ir jūsų šeimos saugumas priklauso tik nuo vieno sprendimo: ar šiandien nustosite būti nuolankiais, apgautais sistemos donorais ir pradėsite patys kurti savo nepriklausomą finansinę laisvę.
