Sovietinis maistas šiandien neretai tampa nostalgijos objektu. Ypač vyresni žmonės su šypsena prisimena „tą patį“ ledų skonį, kondensuotą pieną, „Družbos“ sūrį ar legendinę daktarišką dešrą. Tačiau nostalgija yra klastinga: ji išryškina skonį, bet ištrina iš atminties tuščias lentynas, eilėse prarastus vakarus ir nuolatinį trūkumą.
Būtent todėl verta žvilgtelėti į archyvus ir prisiminti, kaip SSRS maisto pramonė veikė iš tikrųjų. Ji buvo keista sistema, kur vienu metu egzistavo griežti valstybiniai standartai (GOST) ir praktiškai nuolatinis žaliavų deficitas. Tokia kombinacija dažnai sukurdavo ne kokybę, o iliuziją: receptūra „ant popieriaus“ galėjo būti tobula, bet realybėje ją koreguodavo trūkumas ir kompromisai.
SSRS „kokybės“ mitas: griežti standartai dar negarantuoja gero skonio
Daugelis iki šiol tiki, kad jeigu produktas gamintas pagal GOST, tai reiškia, kad jis automatiškai buvo geresnis nei dabartinis. Tačiau čia slypi labai svarbi detalė. GOST apibrėždavo, kaip gaminys turi atrodyti ir ką jis turi turėti, bet jis negalėjo išspręsti vienos didžiausių problemų – nuolatinio žaliavų trūkumo.
Praktikoje tai reiškė, kad tas pats produktas, pagamintas skirtingame regione ar skirtingoje gamykloje, galėjo skirtis. Ne todėl, kad kažkas specialiai apgaudinėjo, o todėl, kad vienur buvo pieno, kitur – ne, vienur buvo aukštesnės kokybės mėsa, kitur – prastesnė.
Taip ir gimė paradoksas: oficialiai visi valgė „tą patį“, bet realiai kokybė buvo nevienoda.
„Tikri sovietiniai ledai“: tiesa buvo gražesnė… tik iki tam tikro laiko
Vienas didžiausių gastronominės nostalgijos simbolių – sovietiniai ledai. Ilgą laiką buvo tikima, kad jie buvo „iš pieno ir be chemijos“. Ir dalis tiesos čia yra. Iki maždaug 7-ojo dešimtmečio vidurio gamyboje iš tiesų nebuvo naudojami augaliniai riebalai ar modernūs stabilizatoriai, o galiojimo laikas buvo trumpas.
Tačiau bėgant laikui, chemijos pramonei vystantis, ledų sudėtis pamažu kito, o svarbiausia – kokybė tapo labai nelygi. Skirtingi regionai ir gamyklos gamino skirtingai, todėl vieni prisimena puikų skonį, kiti – visiškai vidutinišką produktą.
Kitaip tariant, „legendinis skonis“ dažnai buvo ne sistemos nuopelnas, o sėkmė, kad konkrečią dieną gavote produktą iš geros gamyklos.
Kodėl šiandien „ledų už 20 kapeikų“ atkurti beveik neįmanoma
Nostalgija dažnai sako: „ankščiau buvo skaniau, dabar viskas sugadinta“. Tačiau šiandieninis skirtumas dažnai kyla ne iš „blogų gamintojų“, o iš technologijų.
Moderni pasterizacija, emulsikliai ir stabilizatoriai leidžia šiuolaikinius ledus laikyti mėnesius. SSRS laikais daugelis produktų tiesiog negalėjo keliauti taip toli ir taip ilgai. Be to, tai, ką žmonės prisimena kaip ypatingą riebumą, dažnai būdavo pasiekta naudojant nenugriebtą pieną. Šiandien masinėje gamyboje dažnai naudojami sausi mišiniai, kurie yra pigesni ir stabilesni.
Taigi dažnai keitėsi ne tik skonis. Keitėsi visa gamybos logika: dabar svarbiausia – stabilumas ir ilgas galiojimas.
Daktariška dešra: legendinis pavadinimas ir nelabai legendinė realybė
Daktariška dešra SSRS laikais buvo pristatoma kaip beveik medicininis produktas. Ji iš tikrųjų buvo sukurta kaip dietinė, terapinė dešra žmonėms, kurių sveikata, kaip anuomet rašyta oficialiuose aprašymuose, buvo „pakenkta kovojant su carizmu“.
Pradiniame recepte skambėjo labai solidžiai: jautiena, kiauliena, pienas, kiaušiniai. Jokio perteklinio „užpildo“. Būtent dėl šios formulės daktariška dešra daugeliui ir įstrigo kaip kokybės simbolis.
Tačiau archyvai ir faktai rodo kitą kelią. Maždaug 8-ajame dešimtmetyje dėl lėtinio žaliavų trūkumo valstybė oficialiai leido į sudėtį dėti krakmolo ir miltų. Tikslas buvo pragmatiškas: sumažinti kainą, padidinti tūrį ir „ištempti“ gamybą.
Ir čia slypi atsakymas į klausimą, kas su ja buvo negerai. Legendinė daktariška dešra ilgainiui tapo kompromiso produktu, kuris iš dietinio recepto pamažu perėjo į masinę, pigesnę, pritaikytą trūkumui gamybą.
Kai kurie žmonės iki šiol prisimena ją kaip švelnią ir skanią, bet archyvai leidžia suprasti: vėlyvesniais metais tai jau buvo visai kitos sudėties gaminys nei iš pradžių.
Produktai, kurių nebeliko, ir gerai, kad nebeliko?
Kai kurie sovietiniai produktai tiesiog neišgyveno pasikeitus epochai. Vieni dėl to, kad buvo per nepelningi, kiti – dėl to, kad šiuolaikiniame pasaulyje jų niekas realiai nebenorėjo.
Pavyzdys – konservai „banginis savo sultyse“. Jie atsirado dėl banginių medžioklės, bet taip ir netapo populiarūs, nes skonis buvo labai specifinis. Tai vienas iš tų produktų, kuriuos prisiminti įdomu, bet grąžinti – nelabai norisi.
Panašiai atsitiko ir su vadinamąja „dramblio arbata“ – indiškų ir gruziniškų arbatžolių mišiniu. Šiandien ją pakeitė vienos kilmės, stabilesnės kokybės arbatos iš Šri Lankos, Kenijos ar Kinijos.
Beržų sula: didžiausia SSRS iliuzija stiklainyje
Daugeliui SSRS simbolis – trijų litrų stiklainiai su gėrimais ir sultimis. Tarp jų bene mistiškiausia buvo beržų sula. Kadangi ji buvo parduodama milžiniškais kiekiais, natūraliai kilo klausimas: ar tikrai tiek beržų buvo „melžiama“?
Tiesa daug paprastesnė. Didelę dalį produkto sudarydavo vanduo, cukrus ir citrinos rūgštis, su minimaliu natūralaus ekstrakto kiekiu. Kitaip tariant, „beržas“ dažnai buvo labiau įvaizdis nei realybė.
Ko mes iš tikrųjų netekome: skonio ar jausmo?
Jeigu atidedame emocijas, SSRS maisto „stebuklas“ dažniausiai slypėjo ne pačiame produkte, o kontekste. Žmogus Lietuvoje, Ukrainoje ar kažkur toli rytuose galėjo valgyti panašaus skonio sausainius, troškinį ar dešrą, nes receptas formaliai buvo tas pats.
Tas vienodumas kūrė stabilumo pojūtį. Nuspėjamumas tapo patikimumo iliuzija.
Šiandien turime daug pasirinkimo, bet ir daugiau rizikų: ryški pakuotė gali slėpti ir tikrai gerą produktą, ir pigų pakaitalą. SSRS maistas dažnai buvo primityvus, bet tam tikra prasme „sąžiningas“ – jeigu tai lydytas sūris, jis ištirpdavo, jeigu kondensuotas pienas – dažniausiai buvo pienas ir cukrus, nes pakaitalai tada neretai kainuodavo brangiau nei natūralios žaliavos.
Nostalgija dažnai nupoliruoja tai, kas iš tiesų buvo sunku
Dauguma sovietinių produktų dingo dėl visai žemiškų priežasčių: technologijos paseno, gamyba buvo neefektyvi, o atsidarius rinkoms atsirado konkurencija ir kiti standartai.
Todėl tikras atsakymas į klausimą „kodėl tas skonis nebegrįžta“ yra paprastas. Mes praradome ne tik skonį. Mes praradome laiką, kuriame tas skonis atrodė ypatingas.
Ir būtent todėl jokie šiuolaikiniai analogai nebesukels „laimingos vaikystės“ efekto, net jei būtų pagaminti identiškai. Nes nostalgijos receptas yra ne GOST, o prisiminimai.
Ką manote apie tai?
Jūsų nuomonė svarbi! Parašykite komentarą žemiau arba pasidalinkite straipsniu su draugais.
