Posakis „norint pagaminti omletą, reikia įmušti daug kiaušinių“ kulinarijoje tinka tiesiogine prasme. Šis patiekalas atrodo paprastas, tačiau prancūziška jo versija – tikras įgūdžių egzaminas. Būtent nuo omleto pradedami mokymai kulinarijos mokyklose: meistriškai jį iškepęs virėjas jau gali vadintis profesionalu.
Kuo skiriasi prancūziškas ir amerikietiškas omletas
Prancūziškas omletas – tobulos, vientisos geltonos spalvos, be jokių parudavusių dėmių. Jo tekstūra itin švelni ir kreminė, be įdaro. Klasikinis variantas patiekiamas susuktas į cilindrą, švelniai pateptas sviestu ir pabarstytas smulkintais žaliaisiais svogūnais.
Amerikietiškas omletas – priešingas prancūziškam: jis tvirtesnis, su traškia plutele ir gausiu įdaru. Į jį dedama sūrio, daržovių, kumpio, grybų ar net bulvių, o vėliau jis perlenkiamas per pusę kaip takas.
Skirtumas – ne tik skonyje, bet ir technikoje
Pagrindas abiem atvejais tas pats – kiaušiniai. Tačiau prancūziškas omletas reikalauja kruopštumo. Kiaušiniai turi būti itin gerai išplakti, kad tryniai ir baltymai visiškai susimaišytų – tik tada gaunama lygi spalva ir kreminė tekstūra.
Kepama ant vidutinės ugnies svieste, nuolat purtant keptuvę ir judinant masę, kad nesusidarytų plutelė. Kai omletas sutvirtėja, jis greitai susukamas ir iškart patiekiamas.
Amerikietiškas omletas kepamas stipresnėje kaitroje. Kiaušiniai paliekami ramybėje, kol paviršius sutvirtėja ir paruduoja. Tada dedamas įdaras, omletas perlenkiamas ir dar šiek tiek pakepamas, kol sūris išsilydo.
Kuris omletas geresnis?
Prancūziškas – minkštas, subtilus ir elegantiškas, puikiai tinkantis tiems, kas vertina tobulą techniką ir minimalistinį skonį.
Amerikietiškas – sočiai gardus, tinkamas eksperimentams ir pusryčiams „be taisyklių“.
Abu patiekalai užkariavo pasaulį: vienas – rafinuotumu, kitas – paprastumu. Ir nors jų kilmė skirtinga, abu išlieka puikiausiu kulinarinių įgūdžių lakmuso popierėliu – jei moki iškepti omletą, moki viską.
