Vaikai dažnai juokauja ne todėl, kad nori įskaudinti, o todėl, kad bando pritapti. Tačiau būtent čia ir prasideda problema: jei klasė juokiasi, vaikui gali atrodyti, kad viskas pavyko, net jei tas, apie kurį juokauta, vos sulaiko ašaras. Humoras baigiasi ten, kur vienas žmogus linksminasi kito pažeminimo sąskaita.
Kodėl vaikui „juokinga“ gali atrodyti tai, kas kitą skaudina
Pradinėse klasėse ir ankstyvoje paauglystėje vaikams ypač svarbu būti priimtiems bendraamžių. Jie stebi, kas klasėje sulaukia dėmesio, kas prajuokina kitus, kas atrodo drąsus ar „kietas“. Ir labai greitai pastebi: juokingas žmogus dažnai tampa matomas.
Tada prasideda bandymai. Vienas vaikas mesteli repliką apie draugo kontrolinį darbą. Keli klasiokai nusijuokia. Smegenys fiksuoja: pavyko. Kitą kartą komentaras jau aštresnis – apie plaukus, aprangą, balsą, kūną ar klaidą. Vėl kažkas sukikena. Vaikas gauna patvirtinimą, bet nemato svarbiausio – kaip jaučiasi tas, į kurį buvo nusitaikyta.
Taip „nekaltas“ noras būti linksmam gali pamažu virsti įpročiu kandžiotis. Ne iš karto iš piktumo, bet iš socialinio aklumo. Vaikas mato reakciją, bet dar ne visada supranta pasekmę. Jam atrodo, kad juokas reiškia sėkmę, nors iš tiesų klasėje gali juoktis ne todėl, kad visiems smagu, o todėl, kad niekas nenori tapti kitu taikiniu.
Vaikui reikia aiškiai pasakyti: jei juokiasi visi, įskaitant žmogų, apie kurį juokaujama, tai gali būti humoras. Jei vienas žmogus tyli, rausta, nusisuka ar susigūžia – tai jau ne pokštas, o smūgis.
Kodėl neužtenka pasakyti „taip negalima“
Suaugusiesiems riba tarp sąmojo ir įžeidimo dažnai atrodo akivaizdi. Tačiau vaikui ji dar tik formuojasi. Empatija, gebėjimas sustoti, įsivaizduoti kito žmogaus jausmą, numatyti savo žodžių poveikį – visa tai bręsta palaipsniui. Todėl vien draudimas ne visada padeda.
Kai tėvai ar mokytojai tik pasako „nedrįsk taip kalbėti“, vaikas dažnai supranta tik vieną dalyką: už šiuos žodžius galiu būti nubaustas. Bet jis nebūtinai supranta, kodėl tie žodžiai skaudina. Tada kitą kartą jis tiesiog ieškos kitos formuluotės arba juokaus ten, kur suaugusieji negirdi.
Kur kas veiksmingiau yra ne viešai sugėdinti vaiką, o pasikalbėti atskirai. Viešas barimas už pažeminimą pats tampa pažeminimu – tik jau suaugusiojo rankose. Jei norime vaiką išmokyti jautrumo, negalime to daryti naudodami tą patį ginklą.
Pokalbis gali prasidėti paprastai: „Kaip manai, kaip ji jautėsi, kai tu taip pasakei?“ Ne „tu blogas“, ne „tu žiaurus“, o klausimas, kuris priverčia vaiką perkelti dėmesį nuo klasės juoko į konkretaus žmogaus jausmą.
Tada galima paaiškinti labai aiškiai: pokštas turi kelti lengvumą, o ne gėdą. Jis neturi liesti to, ko žmogus negali greitai pakeisti arba kas jam gali būti jautru – kūno, išvaizdos, šeimos, pinigų, mokymosi sunkumų, ligų, tautybės, kalbos, baimių.
Svarbu parodyti ir skirtumą tarp juoko kartu bei juoko iš kažko. Pavyzdžiui, vaikas gali pajuokauti apie bendrą situaciją: „Mūsų klasė šiandien atrodo kaip po uragano.“ Tai juokas apie aplinkybes. Bet kai sakoma: „Tu atrodai kaip po uragano“, tai jau nukreipta į žmogų.
Ką tėvai gali padaryti, kad vaikas išmoktų juokauti nežeisdamas
Geriausia mokyti ne moralais, o konkrečiais pavyzdžiais. Filmų, serialų, animacinių filmų ar kasdienių situacijų metu galima trumpai stabtelėti ir paklausti: „Ar čia buvo juokinga visiems?“, „Kaip jautėsi tas veikėjas?“, „Ar tai pokštas, ar pasityčiojimas?“
Tokie pokalbiai veikia geriau nei ilgos paskaitos, nes vaikas mokosi atpažinti situacijas iš šalies. Tada, kai panaši scena įvyksta klasėje, jam lengviau suprasti, kas vyksta.
Galima susitarti dėl kelių paprastų taisyklių:
- nejuokaujame apie tai, ko žmogus negali pasirinkti;
- nejuokaujame apie kūną, ligas, šeimą, skurdą ar mokymosi sunkumus;
- jei žmogui nesmagu, pokštas baigiasi iškart;
- „aš tik pajuokavau“ nėra atsiprašymas;
- jei įskaudinai, reikia ne aiškintis, kad kitas „nesuprato humoro“, o pripažinti: „Atsiprašau, nenorėjau tavęs įžeisti.“
Labai svarbu mokyti vaiką ne tik sustoti, bet ir taisyti situaciją. Jei jis pasakė skaudų komentarą, galima padėti jam suformuluoti paprastą atsiprašymą: „Aš pasakiau negražiai. Suprantu, kad tau galėjo būti nemalonu. Atsiprašau.“
Tai neturi būti teatrališkas viešas atgailavimas. Kartais pakanka ramaus, nuoširdaus sakinio. Tačiau jis moko atsakomybės: žodžiai turi pasekmes.
Ir, žinoma, didžiausias mokytojas yra šeimos atmosfera. Jei namuose suaugusieji nuolat kandžiojasi vienas kitam, šaiposi iš išvaizdos, svorio, klaidų ar silpnybių, vaikas tai perims. Net jei tėvai vėliau aiškins apie pagarbą, vaikas labiau tikės tuo, ką matė kasdien.
Vaikai retai mokosi humoro iš taisyklių. Dažniausiai jie mokosi iš tono, kuriuo kalbamės namuose.
Todėl verta pažiūrėti ir į save: ar šeimoje juokas jungia, ar žeidžia? Ar mokame pajuokauti apie situaciją, o ne apie žmogaus silpną vietą? Ar atsiprašome, kai peržengiame ribą?
Humoro vaikui nereikia uždrausti. Priešingai – geras humoras yra nuostabi socialinė dovana. Jis padeda susidraugauti, sumažinti įtampą, lengviau išgyventi nesėkmes. Bet vaikui reikia parodyti, kad tikras sąmojis neprivalo kažko pažeminti.
Geriausias kriterijus paprastas: jei po pokšto žmogus jaučiasi mažesnis, tai ne humoras. Jei po pokšto visiems lengviau, šilčiau ir saugiau – tada vaikas iš tikrųjų mokosi juokauti.
