„Čia tai jau turtingai“: 7 daiktai, be kurių sovietinis butas atrodė skurdus

Buvo laikai, kai apie žmogaus gyvenimą daug pasakydavo ne automobilis kieme ir ne telefonas rankoje, o tai, kas stovėjo sekcijoje, kabėjo ant sienos ar žibėjo svetainės lubose. Sovietiniame bute prabangos nebuvo daug, todėl kiekvienas „geresnis“ daiktas iškart tapdavo savotišku statuso ženklu.

Dabar kai kuriuos iš šių daiktų pamatę tik nusišypsotume. Elnių ragai virš sofos? Kilimas ant sienos? Krištolo taurės, kurių niekas neliečia? Bambukinė užuolaida vietoj durų? Šiandien tai atrodo kaip keistas praeities muziejus. Tačiau anuomet tokie daiktai reiškė viena: šeima gyvena ne taip jau prastai.

Sovietiniai butai dažnai buvo panašūs vienas į kitą. Tie patys baldų komplektai, tos pačios sekcijos, tie patys linoleumai, tos pačios spalvos tapetai. Todėl žmonės labai stengėsi bent kuo nors išsiskirti. Vieni kabino paveikslus, kiti medžiojo krištolą, treti didžiavosi importiniu kilimu ar blizgančiu sietynu.

Ir nors šiandien daug kas atrodo juokingai, tuomet tai buvo tikras namų pasididžiavimas.

1. Paveikslai: net jei meno niekas nesuprato, siena turėjo būti „kultūringa“

Sovietiniame bute plika siena atrodė vargingai. Net jei šeima gyveno labai kukliai, ant sienos dažnai kabėjo bent vienas paveikslas. Nebūtinai originalas, žinoma. Dažniausiai tai būdavo reprodukcijos, pirktos knygyne, spaudos kioske ar gautos dovanų.

Ant sienų kabėjo peizažai, jūros vaizdai, miškai, natiurmortai, arkliai, gėlės, žinomi klasikų darbai arba tiesiog tai, kas atrodė „gražiai“. Svarbiausia buvo ne meno vertė, o pats įspūdis: butas ne tuščias, čia gyvena žmonės su skoniu.

Ypač populiarūs buvo romantiški gamtos vaizdai. Bangos, laivai, miško takeliai, rudeniniai medžiai, kalnai, upės. Toks paveikslas galėjo kabėti virš sofos, prie valgomojo stalo arba miegamajame. Svečias įeidavo, pamatydavo ir suprasdavo: šeimininkai stengėsi.

Dabar tokie paveikslai dažnai keliauja į palėpes ar sendaikčių turgus. Bet anuomet jie buvo paprastas būdas namams suteikti „kultūros“. Ir, reikia pripažinti, kartais jie tikrai kurdavo jaukumą.

2. Elnių ragai: kuo didesni, tuo daugiau įspūdžio

Elnių ragai

Šiandien elnių ragai bute daugeliui sukeltų klausimų. Kodėl jie čia? Kas juos kabino? Ar tikrai virš sofos? Tačiau sovietmečiu tai buvo visai rimtas interjero akcentas. Ypač jei šeimoje buvo medžiotojas arba bent jau kažkas, kas norėjo taip atrodyti.

Ragai buvo kabinami matomiausioje vietoje: koridoriuje, svetainėje, virš durų arba tiesiai virš minkšto kampo. Tai buvo daiktas, kurį svečias turėjo pastebėti iš karto. Ir dažniausiai pastebėdavo.

Iš pradžių ragai iš tiesų buvo medžioklės trofėjus. Jie rodė, kad šeimininkas ne šiaip sėdi namuose, o moka išeiti į mišką, turi ryšių, drąsos ir istorijų. Vėliau tokie ragai tapo tiesiog madingu dekoru. Juos kabino net tie, kurie niekada gyvenime nebuvo medžioklėje.

Gauti ragus nebuvo taip paprasta. Tai nebuvo daiktas, kurį nueini ir laisvai nusiperki bet kuriame prekybos centre. Todėl jie dažnai būdavo dovanojami jubiliejams, įkurtuvėms ar „geram žmogui“. Ir jei bute kabėjo ragai, tai jau reiškė: čia yra kažkas ypatingo.

Dabar tai atrodo kaip labai savotiškas praeities skonis. Bet anuomet ragai ant sienos galėjo būti beveik tokie pat įspūdingi kaip šiandien brangus paveikslas.

3. Bambukinė užuolaida: kai durų nereikia, nes yra „egzotika“

Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje daugelyje butų atsirado daiktas, kurį prisimena beveik kiekvienas, bent kartą lankęsis sovietiniame daugiabutyje. Tai bambukinė arba karoliukų tipo užuolaida, kabanti durų angoje.

Ji čežėdavo, barškėdavo, painiodavosi į plaukus, o vaikai per ją lakstydavo pirmyn ir atgal, kol suaugusieji pradėdavo pykti. Bet tuo metu ji atrodė labai madingai. Kažkas tarp egzotikos, patogumo ir bandymo padaryti butą „ne tokį kaip visų“.

Dažnai tokios užuolaidos kabėdavo vietoj durų. Butai buvo maži, durys užimdavo vietos, todėl šeimininkai ieškojo lengvesnių sprendimų. Užuolaida atskirdavo erdves, bet kartu neuždarydavo jų visiškai. Virtuvė, koridorius, svetainė – viskas likdavo pusiau atvira.

Tie, kurie negalėjo gauti tikros bambukinės užuolaidos, gaminosi savas. Iš atvirukų, plastikinių detalių, karoliukų, sąvaržėlių. Tai buvo ilgas darbas, bet rezultatas atrodė kaip tikras rankų darbo pasididžiavimas. Ypač kai užuolaida švelniai judėdavo nuo skersvėjo.

Dabar tokia detalė greičiausiai atrodytų kaip retro vakarėlio dekoracija. Bet anuomet ji reiškė: šeimininkai seka madą.

4. Kilimai: jei ant sienos nėra kilimo, kažkas ne taip

Sovietinio buto be kilimo įsivaizduoti beveik neįmanoma. Kilimai buvo visur: ant grindų, ant sienų, prie lovos, svetainėje, miegamajame, net vaikų kambaryje. Jie šildė, slopino garsą, slėpė nelygias sienas ir, svarbiausia, rodė gerovę.

Geras kilimas buvo rimtas pirkinys. Jis galėjo kainuoti daug, jo reikėjo laukti, ieškoti, gauti per pažįstamus arba pirkti tada, kai „išmetė“ į parduotuvę. Ypač vertinami buvo importiniai kilimai. Jei kas nors turėjo vokišką ar kitokį „geresnį“ kilimą, apie tai galėjo žinoti visa giminė.

Populiariausi buvo raudonai rudi, tamsūs, margi, su sudėtingais raštais. Vaikai prieš miegą galėdavo valandų valandas žiūrėti į tuos raštus ir matyti juose pilis, veidus, gyvūnus ar kažkokias paslaptingas figūras. Tai buvo savotiškas vaikystės televizorius ant sienos.

Žinoma, kilimai turėjo ir savo kainą – ne tik pinigais. Juos reikėjo nešti į lauką, kabinti ant skersinio ir daužyti specialia plastmasine arba metaline muša. Žiemą tai tapdavo beveik ritualu: kilimas ant sniego, dulkės, šaltis, o paskui tas keistas švaros kvapas namuose.

Šiandien kilimas ant sienos daugeliui atrodo kaip humoras. Bet tuo metu tai buvo komforto, šilumos ir „normalaus gyvenimo“ ženklas.

5. Nertos servetėlės: baltas grožis ant kiekvieno paviršiaus

Nertos servetėlės

Jeigu sovietiniame bute buvo televizorius, ant jo greičiausiai gulėjo servetėlė. Jeigu buvo komoda – ant jos taip pat. Jeigu stovėjo telefonas, radijas, sekcija, naktinis staliukas ar lentyna, ten irgi galėjo būti balta nerta servetėlė.

Tai buvo ne tik dekoras. Tai buvo namų šeimininkės kruopštumo ženklas. Nertos servetėlės rodė, kad moteris moka rankdarbius, turi kantrybės ir rūpinasi namų grožiu. Tokių servetėlių dažnai mokė megzti mokyklose, iš žurnalų, iš mamų ir močiučių.

Jos puošė beveik viską. Ant jų buvo statomos vazos, krištoliniai indai, nuotraukų rėmeliai, laikrodžiai, porcelianinės figūrėlės. Kai kur servetėlės dengė net pagalves ar minkštų baldų atlošus. Šiandien tai atrodo perteklinis dekoras, bet tada tai buvo švaros ir tvarkos simbolis.

Baltos servetėlės turėjo atrodyti nepriekaištingai. Jas skalbdavo, krakmolydavo, lygindavo, gražiai ištempdavo. Jeigu krašteliai stovėdavo tvarkingai, šeimininkė galėdavo savimi didžiuotis.

Dabar tokios servetėlės grįžta nebent kaip nostalgiškas akcentas. Bet praeityje be jų namai atrodė pliki. Tarsi kažko trūktų ant kiekvieno paviršiaus.

6. „Kaskados“ sietynas: blizgesys, kuris reikalavo kantrybės

Krištolinis sietynas buvo tikra prabanga, bet ne kiekvienas galėjo jį įsigyti. Todėl daugelyje butų atsirasdavo pigesnis, bet labai įspūdingas variantas – „Kaskados“ tipo sietynas. Stiklo ir plastiko detalės, daug kabučių, blizgesys, šviesos atspindžiai – viskas turėjo atrodyti kuo prabangiau.

Kai toks sietynas būdavo švarus, jis tikrai atrodydavo įspūdingai. Įjungus šviesą, mažos detalės žibėdavo, lubos atrodydavo puošnesnės, o kambarys įgaudavo šventinį vaizdą. Svečiai pakeldavo akis ir matydavo: čia ne paprasta lemputė.

Tačiau šis grožis turėjo vieną didelį minusą – dulkes. Ant visų tų mažų detalių jos kaupėsi labai greitai. Ir tada sietynas iš prabangaus virsdavo pilkšvu, pavargusiu daiktu, kurio valymas buvo tikras išbandymas.

Reikėdavo nuimti detales, plauti muiluotame vandenyje, džiovinti, vėl kabinti atgal. Tai nebuvo penkių minučių darbas. Kartais tam išeidavo pusė dienos, o šeimininkė po tokio valymo galėdavo jaustis lyg atlikusi generalinį remontą.

Bet vis tiek žmonės juos mėgo. Nes sietynas buvo ne tik apšvietimas. Jis buvo pareiškimas: mūsų svetainė turi blizgėti.

7. Krištolas sekcijoje: naudoti negalima, bet parodyti būtina

Jeigu reikėtų išrinkti vieną tikrą sovietinio buto statuso simbolį, krištolas greičiausiai laimėtų be didelės kovos. Krištolinės taurės, vazos, salotinės, saldainių indai ir dubenėliai stovėjo sekcijose už stiklo ir laukė savo valandos.

Dažniausiai ta valanda beveik niekada neateidavo. Krištolas buvo per geras kasdienai. Jis buvo skirtas šventėms, jubiliejams, Naujiesiems metams, svarbiems svečiams arba toms dienoms, kai ant stalo dedamas „viskas, ką turim geriausio“. Likusį laiką jis tiesiog stovėjo ir žibėjo.

Stiklinės sekcijos buvo populiarios būtent todėl, kad jose buvo galima parodyti savo turtą. Indai turėjo būti matomi. Kuo daugiau lentynose blizgesio, tuo rimčiau atrodė namai. Net jei krištolinės salotinės buvo sunkios, nepatogios ir sunkiai plaunamos, jos vis tiek buvo didžiavimosi objektas.

Vaikams prie tų lentynų dažnai buvo draudžiama lįsti. „Neliesk, sudaužysi“ – frazė, kurią girdėjo ne viena karta. Krištolas buvo beveik šventas. Jį valydavo atsargiai, perstatydavo lėtai, o šventėms išimdavo su ypatinga pagarba.

Dabar daugelis tų indų stovi pas močiutes arba jau atsidūrė sendaikčių parduotuvėse. Bet anuomet krištolas reiškė labai daug. Jis buvo ne tiek indas, kiek įrodymas, kad šeima kažką turi.

Kodėl šie daiktai tada atrodė tokie svarbūs

Šiandien lengva juoktis iš kilimų ant sienų, ragų koridoriuje ir nertų servetėlių ant televizoriaus. Bet reikia prisiminti laiką, kuriame visa tai atsirado. Pasirinkimo buvo mažai, importiniai daiktai buvo reti, o butai dažnai atrodė vienodi. Žmonės norėjo grožio, išskirtinumo ir bent mažo jausmo, kad jų namai – ne tokie kaip visų.

Todėl kiekvienas daiktas turėjo didesnę reikšmę nei dabar. Kilimas šildė ir rodė gerovę. Krištolas žibėjo ir kalbėjo apie šventę. Sietynas kūrė prabangos įspūdį. Servetėlės rodė darbštumą. Paveikslai suteikė kultūros. Bambukinė užuolaida žadėjo madą. O elnių ragai, kad ir kaip keistai šiandien skambėtų, buvo savotiškas pasididžiavimo ženklas.

Tai buvo laikas, kai žmonės iš nedaug kūrė daug. Iš tipinio buto bandė padaryti namus. Iš paprastų daiktų – statusą. Iš deficito – jaukumą.

Gal todėl šiandien žiūrėdami į tokius interjerus jaučiame ne tik ironiją, bet ir nostalgiją. Nes už kiekvieno kilimo, kiekvienos servetėlės ir kiekvienos krištolinės taurės slypi ne tik mada, bet ir ištisas gyvenimas.