Pirmą kartą parsivežti šunį namo — tai viena jaudinančiausių akimirkų. Tas mažas kamuoliukas kailio, kuris žiūri į jus didelėmis akimis, atrodo toks paprastas ir mylintis. Ir būtent tada daugelis naujų šeimininkų padaro pirmąsias klaidas — ne iš piktos valios, o tiesiog nežinodami, ko tikėtis.
Štai dažniausios klaidos, kurias veterinarai ir patyę šunų augintojai mato vėl ir vėl — ir kaip jų išvengti.
1. Šuo pasirinktas pagal išvaizdą, o ne pagal gyvenimo būdą
Tai greičiausiai dažniausia ir kartu brangiai kainuojanti klaida. Socialiniuose tinkluose pamatome nuostabų haskį ar borderkolį, įsimylime tą išvaizdą — ir jau skambiname veisėjui. Tačiau haskis be dviejų valandų fizinio krūvio per dieną tampa tikru namuose gyvenančiu uraganu. Borderkolis be protinių užduočių pradeda „ganyti” vaikus ir baldus.
Kiekviena veislė buvo išvesta konkrečiam tikslui — medžioklei, ganymui, apsaugai. Tie instinktai niekur nedingo. Prieš renkantis šunį, verta sąžiningai atsakyti sau: kiek laiko per dieną galiu skirti pasivaikščiojimams? Ar turiu kiemą? Ar namuose yra mažų vaikų? Ar esu aktyvus žmogus, ar mieliau leidžiu vakaras sofoje?
Atsakymai į šiuos klausimus padės išsirinkti šunį, kuris tikrai tiks jūsų gyvenimo būdui — o ne šunį, su kuriuo abu būsite nelaimingi.
2. Mityba „iš stalo” ir per daug skanėstų
Sunku atsispirti tiems akių žvilgsniams per pietų stalą. Šuo sėdi šalia, žiūri taip maldaujančiai — ir ranka pati siekia duoti gabalėlį. Bet tai viena pavojingiausių įpročių, kurį galite išugdyti.
Daugelis žmonėms įprastų maisto produktų šunims yra tiesiog kenksmingi — svogūnai, vynuogės, šokoladas, česnakai, kaulai iš virtų paukščių. Net jei konkreti skanėsto dalis nėra toksiška, reguliarus maitinimas nuo stalo išmoko šunį elgetauti, gali sukelti virškinimo sutrikimus ir svorio perteklių.
Skanėstai turi sudaryti ne daugiau kaip 10 procentų šuns dienos raciono. Likusią dalį turi sudaryti kokybiškas, pagal amžių ir dydį parinktas šunų maistas. Jei nesate tikri, kokia mityba tinkamiausia jūsų šuniui — pasikonsultuokite su veterinaru.
3. Per trumpi pasivaikščiojimai
„Išvedžiau penkiolikai minučių — juk jis išsibėgiojo” — tai viena dažniausių naujų šeimininkų klaidų. Šunims reikia ne tik tualeto reikalų — jiems reikia kvapų, naujų vietų, susitikimų su kitais šunimis, judėjimo ir protinės stimuliacijos.
Šuo, kuris negauna pakankamai fizinio ir protinio krūvio, pradeda ieškoti kitų būdų išleisti energiją. Sugraužtos sofos kampai, suplėšytos pagalvės, lojimas be paliovos, nerimas — visa tai dažnai yra ne „blogo charakterio” požymiai, o tiesiog pervargusio ir nuobodžiaujančio šuns reakcija.
Minimalus pasivaikščiojimų kiekis priklauso nuo veislės ir amžiaus, tačiau daugumą šunų reikia vesti laukan bent du kartus per dieną po 30–45 minutes. Didesnėms ir energingesnėms veislėms — žymiai daugiau.
4. Nenuoseklus auklėjimas
Viena didžiausių auklėjimo klaidų — šiandien leisti šuniui lipti ant sofos, o rytoj barti už tą patį. Arba kai vienas šeimos narys draudžia elgetauti prie stalo, o kitas slapta duoda gabalėlį.
Šunys mokosi iš nuoseklumo. Jei taisyklės nuolat keičiasi, šuo tiesiog negali suprasti, ko iš jo tikimasi — ir tai sukelia stresą tiek jam, tiek jums. Prieš parsivežant šunį namo, visa šeima turi susitarti dėl pagrindinių taisyklių: ar šuo galės lipti ant baldų, ar miegos lovoje, kaip bus reaguojama į lojimą ar šokinėjimą.
Ir svarbiausia — auklėjimas grindžiamas teigiamu pastiprinimui, o ne bausmėmis. Šunys kur kas greičiau ir mieliau mokosi, kai už teisingą elgesį gauna atlygį, nei kai baudžiami už klaidą.
5. Veterinaras — tik kai jau blogai
Daugelis naujų šeimininkų pas veterinarą eina tik tada, kai šuo jau serga ar aiškiai nesijaučia gerai. Tačiau prevencinė priežiūra — reguliarūs patikrinimai, vakcinacijos, antiparazitinė apsauga — yra daug svarbesnė nei gydymas.
Šunys instinktyviai slepia skausmą ir negalavimą — tai evoliucinis mechanizmas, padėjęs jų protėviams išgyventi. Todėl iki to momento, kol šuo aiškiai rodo, kad jam blogai, liga dažnai jau būna gerokai pažengusi.
Reguliarus veterinarinis patikrinimas kartą ar du per metus leidžia anksti aptikti problemas ir išvengti brangaus gydymo. Tai investicija, kuri tikrai atsiperi.
6. Dantų higiena — pamirštama, bet svarbi
Tai turbūt labiausiai apleidžiama šunų priežiūros sritis. Dauguma šeimininkų net nenutuokia, kad šunims reikia valyti dantis — o tai daryti reikia reguliariai, idealiu atveju kasdien.
Nevalyti dantys kaupia apnašas, formuojasi akmenys, atsiranda dantenų uždegimas. Tai ne tik burnos problema — lėtinė burnos infekcija gali paveikti širdį, inkstus ir kepenų funkcijas. Tyrimas rodo, kad maždaug 80 procentų šunų iki trejų metų amžiaus jau turi dantų problemų.
Pradėkite nuo mažens — leiskite šuniui priprasti prie dantų šepetėlio ir specialios šunims skirtos dantų pastos (žmonių pasta šunims pavojinga). Jei šuo tikrai nepakenčia dantų valymo — yra alternatyvų: specialūs skanėstai, žaisliukai ar burnos skalavimo preparatai vandeniui.
7. Elgesio pokyčiai — ne tingumas, o signalas
Šuo nustojo valgyti, guli visą dieną, vengia žaidimų — daugelis šeimininkų tai laiko „bloga nuotaika” ar „tingumu”. Tačiau elgesio pokyčiai dažnai yra pirmasis požymis, kad kažkas negerai.
Apetito praradimas, energijos stoka, neįprastas lojimas, agresija ar, atvirkščiai, per didelis prisiglaudimas — visa tai verta pastebėti ir į tai reaguoti. Šunys negali pasakyti, kad jiems skauda — jie tai parodo elgesiu.
Jei elgesio pokytis trunka daugiau nei dieną ar dvi — geriau pasikonsultuoti su veterinaru. Ankstyva reakcija dažnai reiškia paprastesnį ir pigesnį gydymą bei greitesnį pasveikimą.
Šunys — nepaprastai ištikimi ir meilūs gyvūnai, kurie atneša į namus džiaugsmo ir gyvybingumo daugiau, nei galima aprašyti. Bet jie visiškai priklauso nuo mūsų — nuo mūsų žinių, dėmesio ir atsakomybės. Kuo daugiau žinome, tuo laimingesnis ir sveikesnis gyvenimas laukia mūsų keturkojo draugo.
