Jie važinėja po veją be laidų ir neatsitrenkia į medžius. 7 mitai apie robotines vejapjoves, kuriais vis dar tiki daugelis

Robotinės vejapjovės daugeliui vis dar asocijuojasi su po sodą atsitiktinai klaidžiojančiu įrenginiu, kuriam reikia į žemę įkastų laidų, idealiai lygaus paviršiaus ir nuolatinės šeimininko priežiūros. Tokį įspūdį paliko pirmosios šių įrenginių kartos, tačiau šiandien technologijos pasistūmėjo gerokai į priekį.

Šiuolaikinės robotinės vejapjovės geba sudaryti vejos žemėlapį, suplanuoti pjovimo maršrutą, atpažinti kliūtis ir pačios grįžti į įkrovimo stotelę. Jos gali dirbti dideliuose, į kelias zonas suskirstytuose sklypuose, įveikti nuolydžius ir prisitaikyti prie palydovinio signalo pokyčių.

Vis dėlto seni įsitikinimai niekur nedingo. Štai septyni dažniausi mitai apie robotines vejapjoves ir paaiškinimas, kodėl šiandien jais aklai tikėti nebeverta.

1. Robotui vejapjovei visada reikia į žemę įkasto laido

Tai vienas labiausiai paplitusių įsitikinimų, ir jis neatsirado be priežasties. Pirmosios robotinės vejapjovės negalėjo pačios tiksliai suprasti, kur baigiasi veja ir prasideda gėlynas, takas ar kaimyninis sklypas. Todėl jų darbo teritorija būdavo pažymima specialiu kabeliu, įkastu arba pritvirtintu prie žemės.

Tokios sistemos įrengimas reikalaudavo laiko ir kruopštumo. Pakeitus vejos ribas, įrengus naują gėlyną ar pasodinus medį, laidą tekdavo perkelti. Jis taip pat galėdavo būti pažeistas atliekant kitus sodo darbus.

Šiuolaikiniai įrenginiai gali veikti visai kitaip. „STIGA Vista“ serijos robotuose naudojami GPS moduliai ir dirbtinio intelekto kameros. Jos padeda įrenginiui orientuotis erdvėje, atpažinti kliūtis ir pasirinkti saugų kelią.

Prieš pradedant darbą pakanka įkrauti akumuliatorių ir nustatyti pjovimo teritoriją. Vejos ribos pažymimos vairuojant robotą aplink norimą plotą, o vėliau išsaugomos skaitmeniniame žemėlapyje.

Jeigu sode atsiranda naujas objektas, pavyzdžiui, pasodinamas medis, jo vietą galima pažymėti programėlėje „STIGA.GO“. Net to nepadarius, robotas, naudodamas kamerą, turėtų aptikti priešais atsiradusią kliūtį ir ją apvažiuoti.

Taigi iškasinėti vejos vien tam, kad būtų nutiestas ribojimo laidas, šiuolaikiniams modeliams ne visada reikia.

2. Robotas po veją važinėja visiškai atsitiktinai

Iš šalies kartais gali pasirodyti, kad robotinė vejapjovė juda be jokio aiškaus plano. Ji pakeičia kryptį, grįžta į jau matytą vietą, o kai kuriuos plotus iš pradžių tarsi aplenkia.

Ankstesnės kartos įrenginiuose pjovimo trajektorija iš tiesų dažnai būdavo atsitiktinė. Robotas važiuodavo tol, kol pasiekdavo ribą ar kliūtį, o tuomet pasukdavo kita kryptimi. Ilgainiui visa veja būdavo nupjaunama, tačiau procesas ne visada atrodydavo tvarkingas ar efektyvus.

Dabar pažangesni algoritmai leidžia robotui iš anksto planuoti darbą. „STIGA Vista“ modeliuose naudotojas gali pasikliauti automatiniu maršruto sudarymu arba pats pasirinkti norimą pjovimo stilių.

Veja gali būti pjaunama klasikinėmis lygiagrečiomis juostomis arba šachmatų lentą primenančiu raštu. Programėlėje „STIGA.GO“ galima nustatyti skirtingą pjovimo būdą atskiroms sodo zonoms.

Robotas taip pat analizuoja GPS signalo stiprumą. Jeigu tam tikroje vietoje, pavyzdžiui, šalia aukšto pastato, ryte signalas būna silpnesnis, tačiau dieną sustiprėja, įrenginys gali laikinai tą plotą praleisti ir sugrįžti vėliau.

Todėl iš pirmo žvilgsnio keistai atrodantis judėjimas nebūtinai reiškia, kad robotas pasiklydo. Kartais jis tiesiog vykdo iš anksto apskaičiuotą planą.

7 mitai apie robotines vejapjoves

3. Kliūtį robotas pastebi tik į ją atsitrenkęs

Dar vienas senas mitas atsirado dėl pirmųjų robotinių vejapjovių veikimo principo. Jos daugiausia pasikliaudavo susidūrimo jutikliais. Robotas važiuodavo pirmyn, paliesdavo medį, sieną ar kitą objektą ir tik tada pakeisdavo kryptį.

Nors tokia sistema veikė, judėjimas nebuvo itin sklandus. Įrenginys nuolat sustodavo, keisdavo kryptį ir galėdavo stumtelėti ant vejos paliktus lengvus daiktus.

Šiuolaikinėse vejapjovėse naudojamos kameros leidžia kliūtį pastebėti dar iki susidūrimo. „STIGA Vista“ robotuose įrengtos dirbtiniu intelektu paremtos kameros gali atpažinti priešais esantį objektą iš saugaus atstumo ir suplanuoti kelią aplink jį.

Papildomam saugumui palikti ir tradiciniai susidūrimo jutikliai. Įrenginiai taip pat turi pasvirimo bei apvirtimo jutiklius ir inercinį matavimo įrenginį, vadinamą IMU.

Ši sistema nuolat stebi roboto judėjimą, pagreitį ir padėtį erdvėje. Panašūs sprendimai naudojami ir galinguose lenktyniniuose motocikluose, kur itin svarbu tiksliai matuoti posvyrį bei judėjimo pokyčius.

Kelių skirtingų jutiklių derinys padeda robotui ne tik išvengti kliūčių, bet ir dirbti sklandžiau, be dažnų ir nereikalingų sustojimų.

4. Robotinės vejapjovės tinka tik idealiai lygioms vejoms

Nelygus sklypas, šlaitas ar nežymus reljefo pasikeitimas kai kuriems senesniems bei paprastesniems robotams gali tapti rimtu išbandymu. Įrenginys gali prarasti sukibimą, sustoti arba nesugebėti saugiai grįžti žemyn.

Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienai robotinei vejapjovei būtina visiškai plokščia veja.

„STIGA Vista“ serijos robotai, priklausomai nuo modelio, pritaikyti dirbti nuo 24 iki 27 laipsnių nuolydžio plotuose. A 15v modelis gali pjauti iki 24 laipsnių nuolydžio veją, o A 50v – iki 27 laipsnių.

Robote esantys jutikliai nuolat stebi jo padėtį. Algoritmai planuodami maršrutą įvertina reljefą ir parenka tinkamesnę važiavimo kryptį.

A 50v, A 100v ir A 140v modeliai taip pat turi didesnę prošvaisą, todėl gali lengviau judėti ne visai lygiu paviršiumi.

Vis dėlto net ir pažangiausias robotas nėra visureigis. Veją prieš naudojimą verta apžiūrėti, užlyginti gilias duobes ir pasirūpinti, kad joje nebūtų staigių įdubimų, akmenų ar kitų pavojingų nelygumų.

Nedidelis šlaitas robotui nebūtinai trukdys, tačiau veja neturėtų priminti bekelės trasos.

5. Dideliame sklype robotas vejapjovė nebus naudingas

Ankstesni robotai iš tiesų geriausiai jausdavosi mažesniuose soduose. Jų akumuliatoriai veikdavo trumpiau, varikliai sunaudodavo daugiau energijos, o fiziniais laidais pažymėti didelę ir sudėtingą teritoriją buvo nepatogu.

Be to, buvo sunku tiksliai nustatyti, kurią sodo dalį ir kada įrenginys turėtų pjauti.

Šiuolaikiniai modeliai gali prižiūrėti gerokai didesnius plotus. Aukščiausios klasės „STIGA Vista A 140v“ skirtas iki 14 000 kvadratinių metrų vejoms.

Visą sklypą galima padalyti net į 30 atskirų pjovimo zonų. Tai patogu, kai veja yra prie namo, už jo, šalia sodo ar skirtingose įvažiavimo pusėse.

Sistemoje taip pat galima užprogramuoti iki 150 kliūčių ir zonų, į kurias robotas neturėtų važiuoti. Tai gali būti gėlynai, vaikų žaidimų vietos, baseinas ar neseniai apsėta vejos dalis.

Kai akumuliatoriaus įkrova sumažėja, robotas pats grįžta į įkrovimo stotelę. Pasikrovęs jis tęsia darbą nuo tos vietos, kurioje sustojo.

Todėl didelis plotas nebūtinai reiškia, kad robotinė vejapjovė bus nepraktiška. Svarbiausia pasirinkti modelį, pritaikytą konkretaus sklypo dydžiui ir sudėtingumui.

6. Robotą sunku valyti ir prižiūrėti

Pažvelgus į šiuolaikinio roboto specifikaciją gali pasirodyti, kad jame tiek daug kamerų, jutiklių ir elektronikos, jog kiekvienam priežiūros darbui reikės specialisto.

Iš tiesų gamintojai stengiasi, kad kasdienė priežiūra būtų kuo paprastesnė ir nereikalautų daug naudotojo laiko.

„STIGA Vista“ korpusas atitinka IPX5 apsaugos klasę. Tai reiškia, kad prie jo prilipusią žolę ir kitus nešvarumus galima nuplauti sodo žarna, laikantis gamintojo pateiktų naudojimo nurodymų.

Kamerą saugo „Gorilla Glass“ stiklas. Kad kliūčių atpažinimo sistema veiktų tiksliai, paprastai pakanka nuo jos nuvalyti dulkes, vandens lašus ar žolės likučius.

Nesudėtingas ir peilių keitimas. Reikia atsukti kelis varžtus, nuimti nusidėvėjusius pjovimo elementus ir jų vietoje pritvirtinti naujus. Šiam darbui pakanka kryžminio atsuktuvo.

Žinoma, robotą, kaip ir bet kurį sodo įrenginį, reikia reguliariai apžiūrėti. Tačiau kasdienė jo priežiūra nebūtinai yra sudėtingesnė už įprastos vejapjovės valymą ir peilių tikrinimą.

Mitai apie robotus žoliapjoves

7. Tarp medžių ar prie namo robotas pasiklys

GPS signalas nėra vienodai stiprus kiekvienoje sodo vietoje. Jį gali silpninti pastato sienos, tankūs medžiai, aukštos gyvatvorės ar kitos kliūtys. Todėl vis dar manoma, kad be tobulo palydovinio ryšio robotas nustos orientuotis ir neberas kelio į įkrovimo stotelę.

Tačiau pažangesni įrenginiai remiasi ne vien paprastu GPS signalu.

„STIGA Vista“ robotuose naudojamas GPS-RTK modulis, padedantis itin tiksliai nustatyti įrenginio padėtį. Kartu veikia AGS sistema, kuri renka ir analizuoja informaciją apie palydovinio signalo stiprumą skirtingose sodo vietose.

Sistema gali numatyti, kur ir kuriuo paros metu signalas yra silpnesnis arba stipresnis. Pagal šią informaciją sudaromas optimalus pjovimo maršrutas.

Jeigu tam tikroje vietoje ryšys tuo metu prastas, robotas gali ją laikinai aplenkti ir sugrįžti tada, kai palydovų signalas bus tinkamesnis.

GPS-RTK ir AGS technologijų derinys padeda tiksliai pjauti veją ir šalia pastatų sienų, kur paprasti navigacijos sprendimai gali veikti prasčiau.

Todėl robotas nebūtinai pasiklys vos privažiavęs medžius ar namą. Jis gali įvertinti signalo sąlygas, pakeisti darbo planą ir probleminę vietą nupjauti vėliau.

Technologijos pasikeitė, tačiau seni mitai liko

Dalis abejonių dėl robotinių vejapjovių kilo iš visiškai realių pirmųjų modelių trūkumų. Jiems reikėjo ribojimo laidų, jie judėdavo beveik atsitiktinai, kliūtis pastebėdavo tik po susidūrimo ir ne visada susitvarkydavo su didesniais ar nelygiais sklypais.

Tačiau naujos kartos įrenginiai jau labiau primena savarankiškas sodo priežiūros sistemas. Jie naudoja palydovinę navigaciją, kameras, dirbtinį intelektą ir pažangius judėjimo jutiklius.

Tai nereiškia, kad kiekvienas robotas tiks bet kokiam sodui. Prieš renkantis svarbu įvertinti vejos dydį, nuolydį, kliūčių skaičių, sklypo suskirstymą ir konkretaus modelio galimybes.

Vis dėlto daugelis anksčiau pagrįstų nuogąstavimų šiandien jau tapo mitais. Kol šeimininkas ilsisi ar užsiima kitais darbais, tinkamai parinktas robotas gali savarankiškai suplanuoti maršrutą, nupjauti veją ir pats grįžti pasikrauti.