Kaminas apsinešęs suodžiais? Šias malkas seniau specialiai mesdavo į krosnį – tačiau viena klaida gali baigtis gaisru

Artėjant šildymo sezonui daugelis pradeda ne tik krauti malkas į pašiūrę, bet ir žiūrėti į kaminą. Jei praėjusią žiemą krosnis traukė prasčiau, stiklas greitai juoduodavo, o kūrenant kartais jausdavosi sunkesnis dūmų kvapas, kyla labai praktiškas klausimas: gal yra malkų, kurios degdamos pačios „pravalo“ kaminą?

Toks senas buitinis triukas tikrai egzistuoja. Dažniausiai minimos gerai išdžiovintos drebulės malkos. Jas žmonės kūrendavo ne todėl, kad drebulė būtų geriausia mediena namui šildyti. Priešingai – pagal tūrį ji duoda gerokai mažiau šilumos nei tankesnis ąžuolas ar uosis. Tačiau sausa drebulė greitai įsidega, dega gana švaria, aktyvia liepsna ir gali padėti išdžiovinti bei atlaisvinti dalį lengvų suodžių sankaupų.

Tik čia yra labai svarbi riba, apie kurią dažnai nutylima: jokia malkų rūšis nepakeičia kamino valymo. Jeigu dūmtraukyje jau susikaupęs storas suodžių ir dervų sluoksnis, bandymas jį „išdeginti“ gali baigtis būtent tuo, ko labiausiai bijoma – suodžių gaisru kamine.

Kodėl žmonės renkasi drebulę

Drebulė Lietuvoje nėra egzotiškas medis. Ji priklauso tuopų genčiai, auga greitai, jos mediena gana lengva ir, tinkamai išdžiovinta, lengvai užsidega. Todėl drebulės malkas patogu naudoti kartu su sunkesne lapuočių mediena.

Jeigu pagrindiniam kūrenimui naudojamas ąžuolas, uosis, beržas ar kita tankesnė mediena, ji ilgiau palaiko žarijas ir šilumą. Drebulė elgiasi kitaip – jos reikia daugiau tam pačiam šilumos kiekiui gauti, tačiau ji gali sukurti aktyvesnį degimą.

Būtent dėl šios savybės atsirado senas pasakojimas, kad drebulė „valo kaminą“. Tiksliau būtų sakyti kitaip: sausos drebulės kūrenimas gali padėti sumažinti lengvesnių sausų suodžių kaupimąsi arba atlaisvinti dalį jau esančių birių nuosėdų, tačiau dervingo, seniai nevalyto kamino ji stebuklingai neišvalys.

Jeigu iš kamino pradeda kristi juodi suodžių gabalėliai, nereikėtų džiaugtis, kad „valosi“. Tai gali būti ženklas, kad nuosėdų viduje jau yra nemažai ir kaminą reikia apžiūrėti normaliai.

Didžiausias skirtumas yra ne tarp beržo ir drebulės, o tarp sausų ir šlapių malkų

Čia slypi dalykas, kuris kamino būklei dažnai yra daug svarbesnis už medienos rūšį. Šlapios malkos dūmtraukį teršia daug greičiau.

Kai medienoje daug drėgmės, dalis degimo energijos sunaudojama tam vandeniui išgarinti. Ugnis dega vėsiau, susidaro daugiau dūmų, o ant šaltesnių dūmtraukio sienelių lengviau kaupiasi suodžiai ir dervingos nuosėdos.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas taip pat ragina krosnis kūrenti sausomis malkomis ir įspėja, kad kūrenant šlapia mediena dūmtraukis užteršiamas gerokai greičiau.

Todėl žmogus, kuris kūrena sausą beržą, uosį ar drebulę, dažniausiai kaminui daro didesnę paslaugą nei tas, kuris ieško „stebuklingos“ medienos, bet į pakurą meta ką tik iš lauko parsineštus drėgnus rąstus.

Tas pats galioja ir bandymams kūrenti įvairias atliekas. Dažytos lentos, laminuotos plokštės, plastikas, pakuotės ar kitos šiukšlės nėra būdas sutaupyti malkų. Tai greitas kelias prie nešvaresnio degimo ir pavojingesnio dūmtraukio.

Dūmai iš kamino

Su spygliuočiais reikėtų elgtis protingai

Pušis ir eglė labai patogios įkurti ugnį. Jos greitai pagauna liepsną, todėl keli sausi smulkūs pagaliukai gali būti puikus užkuras. Tačiau spygliuočių mediena turi daugiau dervingų medžiagų, todėl nuolat kūrenant netinkamu režimu ir ypač drėgnomis malkomis nuosėdų gali kauptis daugiau.

Tai nereiškia, kad pušies ar eglės negalima deginti. Galima. Problema dažniausiai atsiranda ne nuo vienos medienos rūšies, o nuo prasto degimo: uždusintos liepsnos, per mažo oro kiekio, šlapio kuro ir ilgai laikomos žemos temperatūros.

Židinys ar krosnis neturėtų nuolat rusenti taip, kad iš kamino eitų tiršti dūmai. Gražiai atrodantis lėtas rusenimas nebūtinai yra taupus – dalis nesudegusių medžiagų tiesiog keliauja į kaminą.

„Išdeginti kaminą“ – pavojingiausia šios gudrybės interpretacija

Čia jau verta sustoti. Kartais galima išgirsti patarimą prikrauti labai sausų, kaitriai degančių malkų ir „gerai pakūrenti“, kad viskas kamine išdegtų.

To daryti nereikėtų.

Jeigu dūmtraukyje yra storas degių suodžių ar dervų sluoksnis, jis gali užsiliepsnoti. Kamino viduje tuomet susidaro itin aukšta temperatūra, o ugnis gali persimesti į perdangas, stogo konstrukcijas ar kitas degias namo dalis.

PAGD būtent dėl šios priežasties ragina suodžius iš dūmtraukių šalinti mechaniniu būdu, o ne bandyti juos išdeginti. Prieš šildymo sezoną dūmtraukį būtina išvalyti, o kūrenant kietuoju kuru šildymo sezono metu jis turi būti valomas kas tris mėnesius.

Tai daug svarbiau už bet kokią „specialią“ malkų rūšį.

Tai kam tada verta turėti drebulės malkų?

Kaip papildomą kurą – tikrai galima. Gerai išdžiovinta drebulė greitai įsidega, ją galima maišyti su tankesnėmis malkomis, panaudoti norint greičiau pakelti degimo temperatūrą ar tiesiog sudeginti tai, ką turite savo sklype.

Tačiau jeigu tikslas yra saugus ir švarus kaminas, formulė daug paprastesnė: sausos malkos, normalus degimas, pakankamas oro padavimas ir reguliarus mechaninis dūmtraukio valymas.

Drebulė gali būti geras pagalbininkas. Ji nėra kaminkrėtys.

Ir būtent šį skirtumą verta prisiminti prieš pirmą rimtesnį rudens kūrenimą. Nes keli eurai, sutaupyti neatlikus kamino valymo, gali tapti pačiais brangiausiais „sutaupytais“ pinigais per visą šildymo sezoną.