Kodėl vienas medinis namas stovi 200 metų, o kitas pūva po 20? Lemiamą klaidą dažnai slepia ne pati mediena

Pamatę seną medinį namą, atlaikiusį ne vieną savininkų kartą, neretai numojame ranka: anksčiau žmonės mokėjo statyti. Tačiau ilgaamžiškumo paslaptis nebūtinai slypi ypatinguose rąstuose ar pamirštame medienos apdorojimo recepte. Daug ką lemia paprastas dalykas – ar pastatas suprojektuotas taip, kad mediena kuo mažiau šlaptų ir galėtų išdžiūti. Žinoma, ne visi seni namai išsilaikė iki mūsų dienų, o išlikusieji nebūtinai du šimtmečius stovėjo be remonto. Matome būtent tuos pastatus, kuriems pavyko atlaikyti laiką ir kuriais buvo rūpinamasi. Vis dėlto jų konstrukcijose galima pastebėti sprendimų, kurie aktualūs ir šiandien: nuo žemės pakeltas medines sienas, jas pridengiantį stogą ir galimybę pasišalinti drėgmei. Šiuolaikinės apsauginės priemonės gali būti naudingos, tačiau jos neišsprendžia visų statybos klaidų. Jeigu ant tos pačios sienos nuolat teka lietaus vanduo arba apatiniai rąstai ilgai lieka šlapi, vien papildomo impregnavimo gali nepakakti. Namo apačia neturi nuolat mirkti Viena pažeidžiamiausių medinio namo vietų – apatinė sienos dalis. Čia patenka nuo žemės atšokantys lietaus purslai, kaupiasi sniegas, o prie pat medienos esantis drėgnas gruntas apsunkina džiūvimą. Senesniuose pastatuose gyvenamosios patalpos neretai būdavo pakeliamos aukščiau žemės, paliekant pogrindį. Taip mediena buvo atitraukiama nuo nuolatinio drėgmės šaltinio. Tas pats principas galioja ir dabar: svarbus tinkamai įrengtas pamatas, pakankamas atstumas tarp medinės sienos ir grunto bei hidroizoliacija tarp pamato ir medienos. Vanduo aplink pastatą turi būti nukreipiamas taip, kad nesikauptų prie jo pagrindo. Jei po kiekvieno lietaus palei sieną telkšo bala, tai jau priežastis ieškoti problemos. Praktiška apžiūra prasideda būtent nuo apačios. Verta pasižiūrėti, ar prie sienos nesupilta žemių, nesukrautos malkos, nesusikaupę šlapi lapai. Kartais medienos džiūvimui trukdo visai paprasti dalykai, kurių kasdien nebepastebime. Stogas turi saugoti ir sienas Plačios senų namų stogų iškyšos turėjo aiškią paskirtį – pridengti sienas nuo kritulių. Kuo mažiau lietaus pasiekia medinį fasadą, tuo mažiau vandens jam tenka sugerti ir vėliau išgarinti. Stogas tokiame name saugojo ne vien patalpas: jis buvo svarbi visos medinės konstrukcijos apsaugos dalis. Šiandien verta įvertinti ne tik stogo dangos būklę, bet ir tai, kur nukeliauja nuo jos surinktas vanduo. Užsikimšęs latakas, nesandari jungtis ar prie pat pamato išleidžiantis lietvamzdis gali nuolat drėkinti tą pačią vietą. Tokiu atveju sienos apdorojimas nauja priemone nepašalina tikrosios priežasties. Geriausias metas pastebėti tokias problemas – per lietų arba iškart po jo. Tuomet aiškiai matyti, ar vanduo persilieja per latako kraštą, teka fasadu, kaupiasi prie cokolio. Jei viena sienos dalis nuolat šlapia, o kitos jau išdžiūvusios, verta išsiaiškinti, kuo ta vieta skiriasi. Svarbu ne tik neleisti vandeniui patekti, bet ir sudaryti sąlygas išdžiūti Senas rąstinis namas paprastai turėjo mažiau skirtingų sienos sluoksnių. Šiuolaikinėje konstrukcijoje jų gali būti gerokai daugiau, todėl svarbus tarpusavio suderinimas ir montavimo kokybė. Tai nereiškia, kad šiltinimas, membranos ar sandarumas savaime kenkia medienai. Problemos prasideda tada, kai drėgmė patenka į konstrukciją ir joje užsilaiko. Dėl to remontuojant seną medinį namą neužtenka pasirinkti storesnę izoliaciją ar gražesnę apdailą. Reikia įvertinti esamos medienos būklę, drėgmės šaltinius ir tai, kaip veiks visa atnaujinta siena. Paslėpus drėgną vietą po nauja apdaila, problema savaime neišnyksta. Svarbu atskirti ir patalpų vėdinimą nuo pačios konstrukcijos džiūvimo. Atidarytas langas nepašalins pro nesandarią stogo jungtį sienon patenkančio vandens. Pirmiausia reikia nustatyti, iš kur atsiranda drėgmė, o tada parinkti sprendimą. Ilgaamžiškumą lemia priežiūra, o ne vien impregnavimo kaina Pasakojimuose apie senus namus dažnai ieškoma vieno ypatingo metodo. Tačiau praktiškiausia senųjų statybos sprendimų pamoka gerokai paprastesnė: mediena turi būti apsaugota nuo ilgalaikio drėkimo, o pažeidimai pastebimi nelaukiant didelio remonto. Apžiūrint namą verta atkreipti dėmesį į apatinius rąstus, kampus, vietas po langais ir aplink lietvamzdžius. Ilgai neišdžiūstančios dėmės, minkštėjantis paviršius ar pasikeitęs medienos kvapas turėtų paskatinti nuodugnesnę apžiūrą. Vien spalvos pokytis dar nepasako visos problemos, todėl svarbu įvertinti ir medienos būklę. Prieš perkant dar vieną impregnavimo priemonės skardinę, verta patikrinti, ar namui netrukdo išdžiūti užsikimšęs latakas, prie sienos sukrauti daiktai ar nuolat besikaupiantis vanduo. Pašalinus drėgmės priežastį, apsauginės priemonės gali atlikti savo darbą kur kas prasmingiau.

Kodėl vienas medinis namas stovi 200 metų, o kitas pūva po 20? Lemiamą klaidą dažnai slepia ne pati mediena

Komentarai 1

Prisijunkite prie diskusijos atšaukti