Iš pradžių tyliai, lyg tarp kitko. Kad grindys jau girgžda. Kad sienos pavargusios. Kad virtuvės spintelės užsidaro tik tada, kai jas šiek tiek trinkteli. Kad svetainėje per daug senų daiktų, per daug spalvų, per daug visko.
Paskui pradėjome žiūrėti nuotraukas internete.
Šviesūs kambariai. Lygios sienos. Švarios linijos. Jokio chaoso. Jokios senos sekcijos, kurioje vienoje lentynoje stovėjo taurės, kitoje vaikų molinukai, trečioje kažkokios atvirutės iš senų laikų. Jokio kilimo su dėme, kurios jau niekas nebeatsiminė, bet visi žinojo. Jokio „gal dar prireiks“.
Aš žiūrėjau į tuos gražius namus ekrane ir galvojau: ir aš taip noriu.
- Noriu, kad būtų švaru.
- Noriu, kad būtų erdvu.
- Noriu, kad niekas nekristų iš spintų.
- Noriu namų, kuriuose nebūtų gėda priimti svečius.
Kai remontas pagaliau prasidėjo, namai virto dulkėmis, dėžėmis ir sprendimais. Ką paliekam? Ką išmetam? Ką atiduodam? Ką sandėliuojam?
Iš pradžių rūšiavau atsargiai. Paskui pavargau.
Po kelių dienų jau sakiau: „Išmesk.“
„Šito nebereikia.“
„Kam mums tiek daiktų?“
„Bus naujai, gražiai, tvarkingai.“
Į maišus keliavo seni žurnalai, įskilę puodeliai, dėžutės nuo dovanų, vaikų darželio darbeliai, kurių buvo pilnas stalčius. Tada senos lentynos. Tada močiutės staltiesė, kuri, mano akimis, jau nebetiko prie nieko. Tada margas pledas, ant kurio vaikai kažkada žiūrėdavo filmus susisukę kaip du maži ežiai.
Aš viską dariau su įsitikinimu, kad išlaisvinu namus.
Tik vėliau supratau, kad kartu išlaisvinau juos ir nuo mūsų.
Kai viskas gražu, bet kažko trūksta
Po remonto pirmą vakarą ilgai stovėjau svetainėje.
Grindys buvo naujos, šviesios ir lygios. Sienos — švarios, ramios, be jokių dėmių ar senų vinių žymių. Sofa — madinga, tiesi, tokia, kuri gražiai atrodo nuotraukose. Ant staliuko stovėjo vazelė, kurią pirkau specialiai „bendram vaizdui“. Net užuolaidos krito taip tvarkingai, kad norėjosi kalbėti tyliau.
Visi, kas užsukdavo, sakė tą patį:
— Kaip gražu.
— Atrodo kaip iš žurnalo.
— Pagaliau pas jus modernu.
— Kiek erdvės!
Aš šypsojausi. Linkčiojau. Viriau kavą naujoje virtuvėje ir laukiau, kol mane pačią užplūs tas džiaugsmas, kurio tikėjausi.
Bet jis neatėjo.
Vietoj jo buvo keistas nejaukumas.
Namuose buvo švaru, bet nebuvo šilta. Viskas buvo savo vietose, bet aš pati jose kažkaip netilpau. Atsisėsdavau ant naujos sofos ir nežinodavau, kur padėti rankas. Vaikai, anksčiau griūdavę ant grindų su žaislais, dabar tarsi atsargiau vaikščiojo po kambarius. Net vyras vieną vakarą pasakė:
— Gražu, bet kažkaip… kaip ne pas mus.
Aš tada supykau.
Ne garsiai. Viduje.
Nes kiek jėgų įdėjome. Kiek pinigų. Kiek vakarų praleidome rinkdamiesi plyteles, spalvas, rankenėles, šviestuvus. Aš norėjau, kad jis pasakytų: „Štai dabar mūsų namai tobuli.“
Bet jis pasakė tiesą.
Jie buvo tobuli.
Tik ne mūsų.
Jaukumas slėpėsi ten, ką laikiau nereikalinga
Vieną vakarą, kai visi jau miegojo, atsisėdau virtuvėje prie stalo. Naujo, balto, gražaus, be jokio įbrėžimo. Puodelis stovėjo ant padėkliuko, nes dabar saugojau paviršius. Ant sienos nebekabėjo vaikų piešiniai. Nebuvo magnetukų ant šaldytuvo. Nebuvo močiutės staltiesės, kurią anksčiau tiesdavau per šventes, nors ji ir nederėjo prie lėkščių.
Žiūrėjau į tą tvarką ir staiga supratau, ko trūksta.
Trūko gyvenimo.
Ne daiktų kiekio. Ne netvarkos. Ne senos spintos, kurią atidarius visada reikėdavo viena ranka prilaikyti dureles.
Trūko ženklų, kad čia gyvena žmonės.
Kad čia vaikas kažkada nupiešė mamą su žaliais plaukais ir tėčiu, kuris laikė milžinišką žuvį. Kad močiutė per Kūčias atnešė staltiesę ir pasakė: „Pasilik, tau dar pravers.“ Kad ant seno medinio padėklo mes nešdavom arbatą į svetainę, kai kas nors sirgdavo. Kad mažas keraminis arkliukas, nors ir kreivas, buvo nulipdytas mažomis rankomis, kurios tada dar vos mokėjo užsirišti batukus.
Aš buvau taip užsidegusi išmesti „šlamštą“, kad neatskyriau, kur baigiasi nereikalingi daiktai ir prasideda atmintis.
Tada atsikėliau ir nuėjau į sandėliuką. Ten dar stovėjo kelios dėžės, kurių nespėjome išvežti. Atidariau pirmąją. Joje buvo laidai, seni dokumentai, kažkokios žvakės be poros. Antroje radau kelias knygas, kurias buvau atidėjusi „gal atiduoti“. Trečioje — mažą voką.
Vaikų piešiniai.
Ne visi. Daugumą jau buvau išmetusi. Bet keli liko. Gal netyčia. Gal todėl, kad kažkurią akimirką ranka nesiryžo.
Atsisėdau ant grindų ir pradėjau juos žiūrėti.
Viena saulė buvo su blakstienomis. Vienas namas turėjo keturis kaminus. Viename piešinyje visa šeima stovėjo po vaivorykšte, o virš mūsų buvo parašyta kreivomis raidėmis: „MŪSŲ NAMAI“.
Ir tada man suspaudė gerklę.
Nes supratau, kad namai niekada nebuvo sienos. Ne grindys. Ne naujas šviestuvas. Ne sofa, kurią taip kruopščiai rinkausi.
Namai buvo tie maži, netobuli dalykai, kuriuose liko mūsų pirštų atspaudai.
Tą vakarą pradėjau grąžinti namus namams
Kitą rytą ištraukiau iš dėžės piešinius ir priklijavau vieną ant šaldytuvo.
Tik vieną.
Tą su kreivu namu ir keturiais kaminais.
Vaikai pastebėjo iš karto.
— Mama, čia mano senas piešinys! — sušuko dukra, lyg būčiau radusi lobį.
Ji ilgai į jį žiūrėjo, paskui paklausė:
— O kodėl vėl pakabinai?
Norėjau pasakyti ką nors paprasto. Kad gražus. Kad radau. Kad tinka.
Bet pasakiau tiesą:
— Nes čia mūsų.
Tą dieną pradėjau ieškoti daiktų, kuriuos dar galėjau išgelbėti. Radau močiutės staltiesę pas mamą — buvau jai atidavusi, nes „pas mus nebetiko“. Mama tik nusišypsojo ir pasakė:
— Pagaliau supratai?
Parsinešiau ją namo ir ištiesiau ant naujo balto stalo. Ji tikrai nederėjo. Buvo kiek per marga, šiek tiek pageltusi viename krašte, su mažyčiu siuvinėtu ornamentu, kuris neturėjo nieko bendro su mūsų modernia virtuve.
Bet staiga virtuvė pasidarė šiltesnė.
Ne dizaino prasme.
Žmogaus prasme.
Ant lentynos pastatėme kelias senas nuotraukas. Ne per daug. Tik tas, kurios kažką reiškė. Į svetainę grąžinau margą pledą, kurį, laimei, buvau ne išmetusi, o įkišusi į spintos gilumą. Vaikai vėl pradėjo jį tempti ant grindų, statyti palapines, ginčytis, kuris kampas kieno.
Iš pradžių mane tai erzino.
Naujos grindys. Nauja sofa. Nauja tvarka.
Bet paskui pamačiau, kaip jie juokiasi, susisukę į tą pledą, ir supratau: štai čia yra jaukumas. Ne tada, kai niekas nejudina pagalvėlių. O tada, kai namuose galima būti gyvam.
Pamažu namai pasikeitė.
Jie netapo netvarkingi. Netapo apkrauti. Aš vis dar nenorėjau grįžti prie senų perpildytų lentynų ir daiktų, kurie laikomi vien dėl kaltės jausmo. Bet pradėjau kitaip žiūrėti į tai, kas turi istoriją.
Ne visi seni daiktai yra šlamštas.
Kai kurie yra tiltai.
Į žmones, kurių pasiilgome. Į laiką, kai vaikai buvo mažesni. Į mūsų pačių versijas, kurios gal nebuvo tokios tvarkingos, bet mokėjo juoktis ant grindų tarp žaislų.
Dabar, kai kas nors ateina į svečius, jie vis dar sako, kad namai gražūs. Tik nebe kaip iš žurnalo.
Ir man tai patinka labiau.
Nes žurnale viskas sustingę. Ten niekas nepalieka puodelio ant stalo. Niekas neužmeta pledo ant sofos. Niekas neprisega kreivo piešinio prie šaldytuvo. Niekas neverkia virtuvėje, juokiasi koridoriuje, ginčijasi dėl paskutinio blyno ar apkabina vidury netvarkos.
O namams reikia ne tik grožio.
Jiems reikia balso. Kvapo. Atminties. Truputį netobulumo.
Dabar ant mūsų naujų grindų kartais mėtosi kaladėlės. Ant šaldytuvo kaba keli piešiniai. Per šventes ant stalo tiesiu močiutės staltiesę, nors ji vis dar nedera prie lėkščių. Svetainėje ant sofos guli margas pledas, kuris viską „sugadina“ pagal dizaino taisykles, bet kažkaip pataiso pagal širdies taisykles.
Ir kai vakare išjungiu šviesą, namai nebeatrodo šalti.
Jie vėl atrodo kaip mūsų.
Gal remontas ir padarė juos gražesnius.
Bet jaukumą turėjau susigrąžinti pati.