Psichologai įsitikinę, kad namo dekoras gali daug pasakyti apie jo savininką, tereikia atidžiai įsižiūrėti

Įėjus į vienus namus akis pirmiausia užkliūva už ant palangės sustatytų augalų, ant sofos numesto pledo ir kelių šeimos nuotraukų. Kituose – beveik tuščia: lygios spintelių durelės, viena vaza ant stalo, jokio atsitiktinio daikto. Abu būstai gali būti jaukūs, tik jų jaukumas kalba visai kita kalba.

Dekoras nėra vien gražios pagalvėlės ar tinkamai parinkta sienų spalva. Daiktus namams renkame tada, kai pavargstame, skubame, norime save apdovanoti ar bandome susikurti ramybės kampą po triukšmingos dienos. Todėl namuose dažnai lieka daugiau mūsų įpročių ir poreikių, nei patys esame linkę pripažinti.

Psichologijoje namų aplinka dažnai siejama su žmogaus savijauta, tapatybe ir noru kontroliuoti savo erdvę. Vis dėlto iš vienos žvakės, pilkos sofos ar netvarkingos lentynos spręsti apie žmogų būtų pernelyg drąsu. Tikrasis vaizdas atsiranda pažvelgus į visumą: ką žmogus laiko matomoje vietoje, ką saugo, ko vengia ir kaip jo namuose jaučiasi kiti.

Namai dažnai tampa vieta, kur nereikia vaidinti

Darbo vietoje žmogus prisitaiko prie taisyklių, viešumoje – prie aplinkinių žvilgsnių, o namuose dažniausiai gali atsipalaiduoti. Vienam tam reikia daug šviesos, švarių paviršių ir tvarkingai sudėtų daiktų. Kitam ramybę suteikia knygų krūvos, seni puodeliai, kelionių smulkmenos ir daiktai, kurių paskirties svečias gal net nesuprastų.

Minimalistiškas interjeras nebūtinai reiškia šaltą ar uždarą žmogų. Kartais tai tiesiog būdas sumažinti dirgiklius ir po įtemptos dienos nebespręsti, kur padėti dar vieną daiktą. Tvarka kai kuriems žmonėms yra ne įvaizdis, o poilsio forma – aiški erdvė leidžia lengviau susidėlioti mintis.

Kita vertus, gausiai dekoruoti namai nebūtinai rodo netvarką ar norą pasirodyti. Nuotraukos, paveldėti indai, rankų darbo dekoracijos ir iš kelionių parsivežtos smulkmenos gali reikšti, kad žmogui svarbus ryšys su prisiminimais. Tokiuose namuose kiekvienas kampas dažnai turi savo istoriją, o ne vien spalvinę paskirtį.

Lentyna su prisiminimais kartais pasako daugiau nei nauji baldai

Įsivaizduokite vakarą prieš atvykstant svečiams. Vienas žmogus skuba paslėpti nuo stalo laiškus, vaikų piešinius ir įkroviklius, nes jam atrodo, kad namai turi atrodyti tvarkingai. Kitas tuo metu kaip tik pastato ant stalo dubenį obuolių, palieka matomą pradėtą knygą ir uždega lempą kampe – jam svarbiau, kad erdvė neatrodytų pernelyg sterili.

Šioje situacijoje nėra vieno teisingo pasirinkimo. Pirmasis šeimininkas gali rūpintis svečių patogumu ir nenorėti, kad kas nors jaustųsi ankštai. Antrasis gali manyti, kad tikri namai neturi priminti parodomojo buto, kuriame baisu prisėsti ar pasidėti puodelį.

Daug pasako ir tai, kam namuose skiriama vieta. Ant sienos kabantys vaikų piešiniai, senelių nuotraukos ar šeimos švenčių kadrai rodo, kad žmogus nori kasdien matyti savo ryšius. O tuščios sienos nebūtinai kalba apie atstumą – gal šeimininkui svarbiau palikti vietos ramybei, šviesai ir ateities planams, o prisiminimus jis mieliau saugo albume ar telefone.

Psichologai įsitikinę, kad namo dekoras gali daug pasakyti apie jo savininką, tereikia atidžiai įsižiūrėtiNuotrauka: Unsplash / Kate Darmody

Skirtingi poreikiai po vienu stogu greitai tampa matomi

Dekoras ypač aiškiai parodo ne vieno žmogaus, o visų namuose gyvenančių žmonių kompromisus. Jauna šeima gali norėti šviesios svetainės, tačiau jos centre atsiranda žaislų dėžė, minkštas kilimas ir lengvai nuvaloma sofa. Senjorui svarbesnė gali būti pažįstama aplinka: senas laikrodis, mėgstama staltiesė, daiktai, kurie primena ne madą, o gyvenimo tęstinumą.

Nuomojamame būste dekoras dažnai būna atsargesnis. Žmogus gali nenorėti gręžti sienų, investuoti į užuolaidas ar keisti šviestuvų, nes tai dar neatrodo kaip jo tikrieji namai. Tokia erdvė gali atrodyti laikina, bet tai neabejotinai nereiškia, kad jos gyventojas neturi skonio ar nemoka kurti jaukumo.

Skiriasi ir tie, kurie namuose priima daug žmonių, nuo tų, kuriems būstas yra privati užuovėja. Didelis stalas, papildomos kėdės, atvira virtuvė ir daug puodelių dažnai gimsta iš noro suburti kitus. Tuo metu mažesnė, ramesnė erdvė su vienu patogiu krėslu gali būti ženklas, kad žmogus labiausiai vertina tylą bei laiką su savimi – ir tai taip pat yra visiškai normalu.

Ne kiekviena netvarka yra abejingumas, ne kiekviena tvarka – ramybė

Būtent čia lengviausia suklysti vertinant kitus. Ant kėdės sukrauti drabužiai, neišrūšiuotos dėžės ar seniai nepakeistas paveikslas kartais rodo paprastą kasdienybę: žmogus daug dirba, augina mažus vaikus, slaugo artimąjį arba šiuo metu tiesiog neturi jėgų namų atnaujinimui. Namai nėra egzaminas, kurį privalu išlaikyti prieš kiekvieną netikėtą svečią.

Ir priešingai, nepriekaištingai sutvarkyta erdvė savaime neįrodo, kad jos šeimininkas jaučiasi gerai. Kai kuriems žmonėms tvarkymas padeda nusiraminti, o kitiems jis gali tapti būdu susigrąžinti kontrolės jausmą sunkesniu laikotarpiu. Dekoras gali užsiminti apie žmogaus būdą, tačiau negali pakeisti pokalbio ir tikro domėjimosi juo.

Jeigu norisi, kad namai labiau atspindėtų jus, nereikia skubėti pirkti naujos kolekcijos vazų ar perdažyti visų sienų. Kartais pakanka iškelti vieną svarbią nuotrauką, atsisakyti daiktų, kurie kelia tik kaltę, arba susikurti kampą rytinei kavai. Namai ima kalbėti apie žmogų ne tada, kai atrodo kaip žurnale, o tada, kai juose patogu gyventi.

Galiausiai geriausias namų dekoras nėra tas, kurį svečiai ilgai aptarinėja prieškambaryje. Jis yra tas, kuris vakare leidžia uždaryti duris, padėti raktus ir pajusti paprastą dalyką: čia nereikia niekam nieko įrodinėti.