Televizoriaus vaizdas atrodo prastai? Prieš pirkdami naują pakeiskite kelis nustatymus – skirtumas gali nustebinti

Naujas televizorius kainavo nemažai, tačiau namuose vaizdas kažkodėl neatrodo taip gerai, kaip tikėjotės. Veidai pernelyg raudoni, balta spalva melsva, filmai atrodo nenatūraliai ryškūs, o vakare nuo ekrano net pavargsta akys. Tokiu atveju nebūtina iš karto galvoti apie naują televizorių, brangesnį HDMI laidą ar profesionalų kalibravimą. Labai dažnai didžiausia problema slypi paprasčiausiuose gamykliniuose vaizdo nustatymuose.

Gamintojai televizorius neretai sureguliuoja taip, kad jie kuo labiau išsiskirtų ryškiai apšviestoje parduotuvėje. Dėl to įjungiama labai šalta spalvų temperatūra, sustiprinamas kontrastas, ryškumas ir sodrumas. Parduotuvėje toks ekranas patraukia akį, tačiau svetainėje vakare tas pats vaizdas gali atrodyti nenatūraliai.

Gera žinia ta, kad vos kelių nustatymų pakeitimas gali duoti didesnį efektą nei daugelis tikisi, o tam nereikia išleisti nė euro.

Pirmiausia išjunkite režimą, kuris parduotuvėje atrodo įspūdingiausiai

Pirmas dalykas, kurį verta patikrinti televizoriaus meniu, yra vaizdo režimas. Dažniausiai galima rinktis „Standard“, „Dynamic“, „Vivid“, „Cinema“, „Movie“, „Filmmaker“ ar panašiai pavadintus variantus.

Jeigu dabar įjungtas „Dynamic“ arba „Vivid“, pabandykite jį pakeisti į „Cinema“, „Movie“ arba „Filmmaker“. Iš pradžių rezultatas gali net nuvilti – ekranas atrodys ne toks ryškus, balta spalva taps šiltesnė, o visas vaizdas tarsi nurims. Tačiau pažiūrėjus filmą 15–20 minučių akys dažnai pripranta ir tuomet ankstesnis režimas pradeda atrodyti pernelyg mėlynas bei agresyvus.

Būtent kino režimai paprastai stengiasi mažiau „pagerinti“ originalų vaizdą. Tai ypač pastebima žiūrint žmonių veidus. Ryškiame režime oda gali tapti oranžinė ar rausva, o žaluma – beveik neoninė. Kino režime spalvos dažniausiai atrodo ramesnės ir natūralesnės.

Jeigu televizorius naudojamas dieną labai šviesiame kambaryje, nereikia aklai laikytis vien „Filmmaker“ režimo. Tokiu atveju galima pasirinkti šviesesnį kino variantą ar šiek tiek padidinti ekrano apšvietimą. Svarbiausia nepainioti ekrano šviesumo su bandymu dirbtinai išpūsti visas spalvas ir kontrastą.

Melsvai balta spalva gali atrodyti „gražiau“, tačiau nebūtinai yra teisingesnė

Antras nustatymas, kurį verta patikrinti, – spalvų temperatūra. Daugumoje televizorių ji vadinama „Cool“, „Normal“, „Warm“, kartais „Warm 1“, „Warm 2“ ar panašiai.

Gamykloje dažnai pasirenkama šaltesnė temperatūra, nes melsvai balta spalva žmogaus akiai atrodo labai ryški. Tačiau filmams ir serialams šiltesnis nustatymas dažnai būna artimesnis tam, kaip turinys buvo kuriamas ir vertinamas studijoje.

Pakeitus „Cool“ į „Warm“, pirmomis minutėmis ekranas gali atrodyti gelsvas. Tai normalu – akys buvo pripratusios prie melsvo atspalvio. Po kurio laiko tas pats „Warm“ režimas pradeda atrodyti natūralus, o grįžus prie „Cool“ ekranas jau gali priminti šaltą fluorescencinę lempą.

Jeigu pats šilčiausias nustatymas jums atrodo per gelsvas, rinkitės tarpinį variantą. Čia nereikia siekti laboratorinio tikslumo – tikslas yra toks vaizdas, kurį galite žiūrėti kelias valandas ir kuris nevargina akių.

Viena dažniausių klaidų – per daug spalvų

Dar vienas labai paplitęs nustatymas yra „Color“ arba spalvų sodrumas. Didelis skaičius nebūtinai reiškia gerą vaizdą.

Kai sodrumas per didelis, žmonių veidai pradeda atrodyti nenatūraliai rausvi ar oranžiniai, raudoni objektai tarytum švyti, o žolė tampa tokios žalios spalvos, kokios gamtoje beveik nebūna. Tokį vaizdą parduotuvėje lengva palaikyti geresniu, nes jis labiau traukia akį, tačiau namuose ilgainiui jis gali varginti.

Geriausias paprastas testas – žiūrėti į žmonių odą. Jeigu pažįstamame filme ar televizijos laidoje veidai atrodo natūraliai, tikėtina, kad sodrumas nėra labai nutolęs nuo tinkamos ribos.

Jei vaizdas atrodo pernelyg ryškiaspalvis, sodrumą šiek tiek mažinkite. Jei jis iš tiesų labai blankus, galima atsargiai padidinti. Tačiau nereikia vaikytis efekto, kai kiekviena spalva tiesiog „iššoka“ iš ekrano.

Tas pats galioja spalvų erdvei. Jeigu televizoriuje matote pasirinkimą „Color Space“, „Color Gamut“ ar panašiai, daugeliu atvejų saugiausias pasirinkimas yra „Auto“. Televizorius pats pritaikys spalvų diapazoną prie rodomo turinio.

Rankiniu būdu įjungus platesnę spalvų gamą ten, kur ji nereikalinga, vaizdas gali tapti ne geresnis, o tiesiog nenatūraliai spalvingas.

Patikrinkite ir „aštrumą“ – čia daugiau nebūtinai reiškia geriau

Televizorių nustatymuose dar yra vienas klastingas parametras – „Sharpness“. Pavadinimas suponuoja, kad didesnė reikšmė turėtų reikšti ryškesnį ir detalesnį vaizdą. Tačiau dažnai nutinka priešingai.

Per daug padidintas „Sharpness“ neprideda naujų detalių, kurių vaizdo įraše nėra. Jis tiesiog dirbtinai paryškina objektų kraštus. Aplink tekstą, veidus ir pastatus gali atsirasti šviesūs kontūrai, o pats vaizdas pradeda atrodyti šiurkštus.

Todėl šį nustatymą dažniausiai verta laikyti gana žemai arba net ties neutralia televizoriaus gamintojo numatyta riba.

Dar vienas dalykas – judesio glodinimas. Jis gali vadintis „Motion Smoothing“, „TruMotion“, „Auto Motion Plus“, „MotionFlow“ ar kitaip. Sporto transliacijose toks režimas kai kam patinka, tačiau filmuose jis gali sukurti vadinamąjį „muilo operos efektą“, kai kino vaizdas pradeda atrodyti pernelyg sklandus ir primena televizijos studiją.

Jeigu filmai jūsų televizoriuje atrodo „keistai per daug tikri“, verta pabandyti šį režimą išjungti arba sumažinti.

HDR turiniui gali būti reikalingi visai kiti nustatymai

Yra viena svarbi detalė, kurią žmonės dažnai praleidžia. Šiuolaikinis televizorius gali turėti atskirus nustatymus įprastam SDR, HDR10 ir „Dolby Vision“ turiniui.

Tai reiškia, kad jūs galite puikiai susireguliuoti televiziją ar „YouTube“, tačiau įjungus HDR filmą „Netflix“ ar kitoje platformoje televizorius persijungs į visai kitą vaizdo profilį.

Todėl vaizdo nustatymus verta tikrinti būtent tada, kai leidžiamas tas turinio tipas, kurį dažniausiai žiūrite.

HDR režime taip pat nereikėtų išsigąsti, jei tam tikri ekrano šviesumo nustatymai automatiškai pakyla iki maksimumo. HDR veikia kitaip nei įprastas vaizdas ir jam reikalingas didesnis maksimalus ryškumas, kad būtų galima parodyti ryškius šviesos šaltinius, atspindžius ir kitus efektus.

Dar prieš reguliuodami televizorių patikrinkite, ką iš tikrųjų žiūrite

Kartais kaltas visai ne televizorius. Galima valandą reguliuoti spalvas, kontrastą ir aštrumą, tačiau jei žiūrimas stipriai suspaustas prastos kokybės interneto vaizdas, televizorius jo stebuklingai nepavers 4K filmu.

Tas pats galioja ir senesnei televizijos transliacijai. Dideliame 65 ar 75 colių 4K ekrane prastas signalas gali atrodyti net blogiau nei mažesniame senajame televizoriuje, nes visi vaizdo trūkumai tampa lengviau pastebimi.

Todėl verta palyginti kelis šaltinius. Įjunkite kokybišką 4K filmą ar gerą aukštos raiškos vaizdo įrašą. Jei jis atrodo puikiai, o konkretus televizijos kanalas – prastai, problemos greičiausiai nereikia ieškoti televizoriaus ekrane.

Profesionalaus kalibravimo daugumai žmonių nereikia

Norint televizorių sureguliuoti maksimaliai tiksliai, naudojami kolorimetrai, speciali programinė įranga ir testiniai vaizdai. Taip galima išmatuoti baltos spalvos balansą, gama kreivę ir spalvų tikslumą gerokai tiksliau nei žmogaus akimis.

Tačiau įprastam televizoriaus žiūrėjimui namuose profesionalus kalibravimas nėra būtinas.

Didžiąją dalį akivaizdžiausių problemų galima pašalinti per penkias minutes: pasirinkti „Cinema“, „Movie“ ar „Filmmaker“ režimą, išbandyti šiltesnę spalvų temperatūrą, sumažinti pernelyg stiprų sodrumą ir aštrumą bei patikrinti judesio glodinimą.

Po to geriausia nieko daugiau nekeisti ir kelias dienas televizorių tiesiog žiūrėti. Akims reikia laiko priprasti prie natūralesnio vaizdo, ypač jei metus naudojote labai šaltą ir ryškų „Dynamic“ režimą.

Ir tik tada spręskite, ar tikrai norisi kažką koreguoti.

Todėl prieš nuspręsdami, kad senasis televizorius jau „blogai rodo“, pirmiausia atsidarykite jo vaizdo nustatymus. Kartais keli meniu paspaudimai duoda tokį skirtumą, kad atrodo, lyg prieš jus būtų ne tas pats ekranas.