Vyras išjungė namuose visus budėjimo režimu veikiančius prietaisus: po mėnesio patikrino sąskaitą

Viskas prasidėjo ne nuo didelės sąskaitos, o nuo mažos lemputės televizoriaus kampe. Naktį, kai namuose jau buvo tamsu, ji vis tiek švietė raudonai. Šalia mirksėjo interneto maršrutizatorius, ant mikrobangų krosnelės degė laikrodis, skalbyklės ekranėlis liko vos pastebimai apšviestas, o prie lovos įkroviklis buvo įkištas į rozetę, nors telefonas jau seniai gulėjo ant stalo.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip smulkmenos. Juk prietaisai neveikė visu pajėgumu. Televizorius buvo išjungtas, kompiuteris užverstas, žaidimų konsolė nenaudojama, kavos aparatas tylėjo. Tačiau vyras nusprendė patikrinti vieną dalyką: kiek elektros per mėnesį suvalgo prietaisai, kurie lyg ir nieko nedaro, bet vis tiek lieka įjungti į tinklą.

Jis nesitikėjo stebuklo. Nesitikėjo, kad sąskaita sumažės perpus ar kad vien išjungus kelias lemputes bus galima sutaupyti šimtus eurų. Tačiau po mėnesio skaičiai vis tiek nustebino. Ne todėl, kad suma buvo milžiniška, o todėl, kad ji susidarė iš dalykų, kurių niekas namuose nelaikė tikromis išlaidomis.

Pirmas vakaras parodė, kiek daug prietaisų „miega“ ne veltui

Vyras pradėjo paprastai: apėjo visus kambarius su užrašų knygele ir surašė, kas namuose nuolat prijungta prie elektros. Svetainėje buvo televizorius, garso kolonėlė, žaidimų konsolė, TV priedėlis ir maršrutizatorius. Darbo kambaryje – kompiuterio monitorius, spausdintuvas, nešiojamojo kompiuterio įkroviklis ir stalo lempa su adapteriu. Virtuvėje – mikrobangų krosnelė, kavos aparatas, elektrinis virdulys ir indaplovė. Miegamajame – du telefonų įkrovikliai, laikrodis, oro drėkintuvas ir televizorius, kurio beveik niekas nežiūrėjo.

Didžiausias atradimas buvo ne prietaisų skaičius, o jų būklė. Dalis jų nebuvo naudojami kasdien, bet vis tiek laukė budėjimo režimu. Vieni rodė laiką, kiti laukė nuotolinio pultelio signalo, treti palaikė ryšį su programėle, ketvirti tiesiog buvo palikti „kad nereikėtų vėl jungti“.

Jis pasiskolino paprastą elektros sąnaudų matuoklį, įkišamą tarp rozetės ir prietaiso. Pirmiausia patikrino televizorių. Budėjimo režimu jis naudojo apie 0,5 W. Atrodė juokingai mažai. Per parą tai sudaro 0,012 kWh, per mėnesį – apie 0,36 kWh. Jei elektros kilovatvalandė kainuoja 0,25 euro, vienas toks televizorius per mėnesį sunaudoja vos apie 9 centus.

Tada jis pamatavo TV priedėlį. Šis budėjimo režimu naudojo apie 8 W. Tai jau visai kita istorija: per parą – 0,192 kWh, per mėnesį – apie 5,76 kWh. Skaičiuojant po 0,25 euro už kWh, vien tik šis prietaisas per mėnesį kainavo apie 1,44 euro. Per metus – daugiau kaip 17 eurų, nors didžiąją laiko dalį jis tiesiog laukė.

Smulkūs skaičiai pradėjo kauptis

Vyras sudarė paprastą lentelę. Ne laboratorinę, ne idealią, o buitinę – tokią, kokią gali pasidaryti kiekvienas žmogus. Jis užrašė apytikres budėjimo režimo sąnaudas ir paskaičiavo, kiek jos kainuotų per mėnesį, jei prietaisas prijungtas visą laiką.

TV priedėlis naudojo apie 8 W, žaidimų konsolė – apie 10 W, garso sistema – 4 W, senas spausdintuvas – 3 W, mikrobangų krosnelė su laikrodžiu – 2 W, kavos aparatas – 2 W, du nuolat įjungti įkrovikliai kartu – apie 1 W, miegamojo televizorius – 0,7 W, kompiuterio monitorius – 0,5 W. Pridėjus kelis adapterius ir retai naudojamus įrenginius, bendra budėjimo režimo galia gavosi apie 35 W.

Iš pradžių 35 W neskamba rimtai. Tai mažiau nei sena kaitrinė lemputė. Tačiau esmė ta, kad šie 35 W veikia ne valandą ir ne dvi, o visą parą. Per dieną tai yra 0,84 kWh. Per 30 dienų – 25,2 kWh. Skaičiuojant po 0,25 euro už kWh, išeina 6,30 euro per mėnesį. Per metus – apie 75,60 euro.

Tada jis suprato, kodėl tokios išlaidos beveik nepastebimos. Jos nėra vienas didelis nurašymas. Jos pasislėpusios visame mėnesio elektros suvartojime. Televizorius, priedėlis, konsolė, įkroviklis, laikrodis, ekranėlis – kiekvienas atskirai atrodo kaip niekas. Bet kartu jie veikia kaip mažas prietaisas, kuris niekada neišjungiamas.

Žinoma, ne viską buvo galima tiesiog ištraukti iš rozetės. Maršrutizatorių jis paliko veikti, nes namuose reikėjo interneto, signalizacijos ir kelių išmanių įrenginių. Šaldytuvas, šaldiklis ir kiti būtini prietaisai taip pat liko kaip buvę. Eksperimentas nebuvo apie gyvenimą be patogumo. Jis buvo apie tai, kas namuose įjungta be jokios realios priežasties.

Elektros prietaisų ilgintuvas

Po kelių dienų paaiškėjo, kas iš tikrųjų nereikalinga

Pirmomis dienomis vyras kelis kartus pats save erzino. Norėjo įjungti televizorių, bet reikėjo paspausti jungiklį ant ilgintuvo. Norėjo atsispausdinti dokumentą, bet spausdintuvas nebuvo pasiruošęs. Kavos aparatas nebešildėsi iš anksto, todėl ryte reikėjo palaukti šiek tiek ilgiau. Tai nebuvo dideli nepatogumai, bet jie parodė, kaip greitai žmogus pripranta prie nuolatinio pasirengimo.

Po savaitės viskas tapo paprasčiau. Jis paliko prijungtus tik tuos prietaisus, kurių nuolatinis veikimas turėjo aiškią prasmę. Svetainėje televizorius, garso sistema ir žaidimų konsolė buvo prijungti prie ilgintuvo su jungikliu. Vakare įjungė – panaudojo – išjungė. Darbo kambaryje spausdintuvas buvo įjungiamas tik tada, kai jo tikrai reikėjo. Virtuvėje mikrobangų krosnelė neberodė laiko, bet namuose jau buvo sieninis laikrodis, todėl niekas dėl to nenukentėjo.

Labiausiai nustebino miegamojo televizorius. Jis budėjimo režimu naudojo mažai, bet per visą mėnesį paaiškėjo, kad jo niekas nė karto neįjungė. Iki tol jis buvo nuolat prijungtas tiesiog todėl, kad taip buvo visada. Eksperimento pabaigoje vyras jį išnešė į kitą kambarį ir suprato, kad miegamajame tapo net ramiau.

Panašiai buvo ir su įkrovikliais. Vienas paliktas įkroviklis daug elektros nesunaudoja, tačiau namuose jų buvo daug: prie lovos, virtuvėje, darbo kambaryje, prie sofos. Dalis jų buvo įkišti į rozetes ištisai, nors įrenginiai prijungiami tik trumpam. Vyras paliko vieną įkrovimo vietą virtuvėje ir vieną darbo kambaryje, o kitus tiesiog ištraukė.

Sąskaita sumažėjo ne stebuklingai, bet aiškiai

Po mėnesio jis palygino elektros suvartojimą su ankstesniais mėnesiais. Skirtumas nebuvo visiškai tikslus, nes namų elektros sąnaudas lemia daug dalykų: oras, apšvietimas, maisto gaminimas, skalbimas, darbas iš namų. Tačiau bendras suvartojimas sumažėjo maždaug 22 kWh.

Skaičiuojant po 0,25 euro už kWh, tai sudarė apie 5,50 euro per mėnesį. Per metus toks pats įprotis galėtų sutaupyti apie 66 eurus. Jei elektros kaina didesnė, pavyzdžiui, 0,30 euro už kWh, metinė suma jau siektų apie 79 eurus. Jei namuose daugiau prietaisų, senesnė technika ar keli TV priedėliai, suma gali būti dar didesnė.

Vyras paskaičiavo ir kitą scenarijų. Jeigu namuose budėjimo režimu be reikalo lieka ne 35 W, o 50 W galios prietaisų, per parą tai sudaro 1,2 kWh, per mėnesį – 36 kWh. Už 0,25 euro/kWh tai būtų 9 eurai per mėnesį, arba 108 eurai per metus. Jei bendra bereikalinga galia siekia 70 W, metinė suma gali priartėti prie 150 eurų.

Tai nebuvo pinigai, kurie pakeistų gyvenimą. Tačiau vyrą nustebino kitas dalykas: už tuos pinigus jis negaudavo jokios realios naudos. Tai nebuvo šildymas, apšvietimas, maistas ar darbas. Tai buvo elektros kaina už prietaisų laukimą.

Ne viską verta išjungti aklai

Po eksperimento jis nepuolė traukti iš rozečių visko iš eilės. Kai kurie prietaisai turi veikti nuolat. Šaldytuvas ir šaldiklis akivaizdūs. Maršrutizatorius gali būti reikalingas išmanioms sistemoms, signalizacijai, kameroms ar nuotoliniam darbui. Kai kurie įrenginiai po visiško išjungimo ilgai atsinaujina arba praranda nustatymus. Todėl svarbu ne fanatiškai išjungti viską, o suprasti, kas tikrai reikalinga.

Jis pasiliko tris taisykles. Pirma – jei prietaisas naudojamas retai, jis neturi visą laiką būti prijungtas prie elektros. Antra – jei keli prietaisai stovi vienoje vietoje, verta naudoti ilgintuvą su jungikliu. Trečia – jei prietaiso budėjimo režimas patogumo beveik nesuteikia, už jį neverta mokėti visus metus.

Didžiausias pokytis buvo ne sąskaita, o matomas ryšys tarp įpročio ir kainos. Iki eksperimento elektra atrodė kaip bendra neaiški suma. Po jo kiekviena raudona lemputė įgavo skaičių. Ne didelį, bet tikrą.

Mėnesio pabaigoje vyras nesijautė atradęs stebuklingo taupymo būdo. Jis tiesiog pamatė, kad namuose tyliai veikia daug mažų vartotojų, kurių niekas nelaiko vartotojais. Vienas prietaisas sąskaitos nepakeičia. Dešimt prietaisų, paliktų visai parai ir visiems metams, jau tampa įpročiu, už kurį mokama.

Kartais taupymas prasideda ne nuo didelių aukų. Ne nuo šalto kambario, ne nuo gyvenimo tamsoje ir ne nuo draudimo naudotis technika. Kartais pakanka vakare apeiti namus ir paklausti: ar šis prietaisas dabar dirba man, ar aš tiesiog moku už tai, kad jis lauktų?