Keturių dienų darbo savaitė Europoje tampa vis populiaresnė – ar Lietuva pasiruošusi tam?

Keturių dienų darbo savaitė daliai Lietuvos įmonių galėtų būti įgyvendinama, tačiau jos sėkmę lemtų darbo organizavimas, atlyginimo sąlygos ir darbuotojų krūvis. Papildoma poilsio diena naudinga tuomet, kai dėl jos nereikia nuolat dirbti vakarais ar aukoti dalies būtinų pajamų. Todėl prieš kalbant apie laisvus penktadienius pirmiausia reikia atsakyti: ar ketiname dirbti trumpiau, ar penkių dienų darbus tiesiog suspausti į keturias?

Vienas pavadinimas slepia labai skirtingas sąlygas

Darbuotojas, išgirdęs apie keturių dienų savaitę, gali įsivaizduoti tris laisvas dienas ir tokį patį atlyginimą. Darbdavys tuo metu gali galvoti apie ilgesnes darbo dienas, per kurias būtų išdirbamas ankstesnis valandų skaičius. Abu kalbėtų apie tą patį pavadinimą, tačiau jų lūkesčiai gerokai skirtųsi.

Paprastas skaičiavimas padeda išsklaidyti painiavą: keturios dienos po aštuonias valandas sudaro 32 darbo valandas per savaitę, o keturios dienos po dešimt valandų – 40. Pirmuoju atveju darbo laikas iš tiesų sutrumpėja, antruoju pasikeičia tik jo paskirstymas. Ilgesnis savaitgalis abiem atvejais gali atrodyti patrauklus, bet kasdienė savijauta ir galimybės pasirūpinti šeima būtų skirtingos.

Yra ir trečias klausimas – atlyginimas. Jeigu kartu su valandomis sumažėtų pajamos, žmogui tektų vertinti, ar papildomas laisvadienis atsveria prarastus pinigus. Turint būsto paskolą, mokant nuomą ir auginant vaikus, daugiau laisvo laiko nebūtinai būtų pirmasis pasirinkimas.

Laisvas penktadienis neatsiranda vien išbraukus jį kalendoriuje

Biuro darbuotojui pažįstama situacija: rytą užima susitikimas, po jo reikia atsakyti į laiškus, o svarbiausia užduotis lieka popietei. Tada atsiranda dar vienas skubus klausimas, ir suplanuotas darbas nusikelia į kitą dieną. Tokioje aplinkoje trumpesnės savaitės bandymas pirmiausia pareikalautų peržiūrėti, kur iš tikrųjų dingsta darbo valandos.

Galima atsisakyti susitikimų, kuriuose dalyvauja pernelyg daug žmonių, aiškiau paskirstyti atsakomybę ir nustoti tą pačią informaciją pildyti keliose vietose. Tačiau sutaupytą laiką reikėtų įvertinti, o ne iš anksto manyti, kad jo būtinai užteks visam penktadieniui. Trumpesnis grafikas turi remtis realiai sumažėjusiu darbo poreikiu arba geresniu jo atlikimu.

Kitaip laisvadienis liktų tik pažadas. Ketvirtadieniais žmonės dirbtų iki vėlumos, penktadieniais tikrintų telefonus, o pirmadieniais rastų susikaupusią eilę užduočių. Tokį rezultatą būtų sunku vadinti geresne darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra, net jeigu oficialiame grafike puikuotųsi keturios dienos.

Parduotuvėje ar ligoninėje klausimas gerokai sudėtingesnis

Žmogui, dirbančiam su dokumentais ar projektais, kartais galima laisviau pasirinkti, kada atlikti užduotį. Tačiau kasininkas turi aptarnauti pirkėją tada, kai šis ateina, o slaugos darbuotojo reikia konkrečios pamainos metu. Todėl tokiose darbovietėse neužtektų pasiūlyti greičiau susitvarkyti su savo užduotimis ir vieną dieną neateiti.

Vis dėlto keturių dienų savaitė nebūtinai reikštų, kad visa įmonė penktadienį užsidaro. Darbuotojai galėtų ilsėtis skirtingomis dienomis, jeigu būtų įmanoma sudaryti tinkamas pamainas ir užtikrinti paslaugų tęstinumą. Tam reikėtų suskaičiuoti žmonių poreikį, atostogas, galimus susirgimus ir tai, kas perimtų neatliktus darbus.

Nedidelėje Lietuvos įmonėje šis klausimas gali būti ypač jautrus. Jei vieną funkciją atlieka vienintelis žmogus, jo laisvadienį turi būti aišku, kas atsakys klientui ar išspręs gedimą. Priešingu atveju darbuotojas formaliai ilsėtųsi, bet praktiškai vis tiek liktų atsakingas už kiekvieną skambutį.

Kaip suprasti, ar pasiūlymas iš tiesų pagerintų gyvenimą?

Darbuotojui vertėtų prašyti konkretaus paaiškinimo: kiek valandų reikės dirbti, koks bus atlyginimas ir kas nutiks darbams, kurių nepavyks atlikti laiku. Taip pat reikia aptarti, ar laisvą dieną bus tikimasi atsakyti į žinutes. Miglotas pažadas „žiūrėsime pagal situaciją“ palieka per daug vietos skirtingoms interpretacijoms.

Darbdaviui naudingiau pradėti nuo aiškiai apibrėžto bandymo, o ne iš karto žadėti nuolatinę tvarką. Reikėtų palyginti darbų atlikimą, klaidas, klientų laukimą ir tikrąsias darbo valandas prieš pakeitimą bei jo metu. Darbuotojų nuovargis ir paslėpti viršvalandžiai turėtų būti vertinami taip pat rimtai kaip pardavimo ar gamybos rezultatai.

Lietuvoje pasirengimas tokiam pokyčiui priklausytų nuo konkrečios darbovietės. Vienai komandai papildomą poilsio dieną galėtų atlaisvinti aiškesni procesai, kitai reikėtų papildomų darbuotojų, o trečiai labiau tiktų lankstesnė darbo pradžia. Prieš keičiant visą savaitę verta pradėti nuo vieno praktiško klausimo: ką galime sutvarkyti, kad žmonėms nereikėtų atlikti šiandienos darbų savo poilsio sąskaita?