Rugsėjis dar neatėjo, bet lietuviai jau šluoja Lenkijos parduotuves: perka ne prabangą, o tai, kas Lietuvoje skaudžiai kerta per piniginę

Rugsėjis dar tik artėja, bet daugelyje šeimų jis jau seniai prasidėjo. Ne kalendoriuje, o piniginėje. Tėvai jau skaičiuoja, kiek kainuos kuprinė, sportinė apranga, batai, sąsiuviniai, pieštukai, flomasteriai, pratybos, pietų dėžutė, gertuvė, striukė rudeniui ir dar pusė dalykų, kurių vaikas „būtinai reikia“ naujiems mokslo metams. Ir tada atsiranda sena, bet vis dar labai gyva mintis: gal važiuoti į Lenkiją?

Į Suvalkus, Balstogę ar Augustavą šiuo metu traukia ne tik lietuviai. Vis dažniau prie prekybos centrų galima pamatyti ir latviškų automobilių. Žmonės važiuoja ne pasivaikščioti, ne pramogauti ir ne ieškoti egzotikos. Jie važiuoja labai paprastai – susipirkti rugsėjui. Mokyklai, namams, vaikams, šaldytuvui ir rudeniui, kuris daugeliui šeimų šiemet vėl ateina ne su obuolių kvapu, o su nemaloniu klausimu: kiek visa tai kainuos?

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad kelionė į Lenkiją dėl kuprinės ar sąsiuvinių yra perdėta. Bet kai šeimoje ne vienas vaikas, o du ar trys, kai kiekvienam reikia naujų batų, sportinės aprangos, kelių drabužių komplektų, kanceliarinių prekių ir dar maisto kelioms savaitėms, skaičiai greitai tampa visai nejuokingi. Tada pirkinių kelionė į Lenkiją virsta ne kaprizu, o išgyvenimo matematika.

Mokykla Lietuvoje prasideda ne rugsėjį, o prie kasos

Daug tėvų tai žino labai gerai. Rugpjūčio pabaigoje parduotuvėse prasideda tas pats vaizdas: prie kanceliarinių prekių lentynų stovi mamos ir tėčiai su sąrašais telefone, vaikai renkasi penalus, kuprines ir flomasterius, o krepšelio suma auga taip greitai, kad po kelių minučių jau norisi kai ką padėti atgal.

Vienas sąsiuvinis gal ir nekainuoja daug. Vienas pieštukas – taip pat. Bet mokykla niekada nesusideda iš vieno sąsiuvinio. Reikia dešimties. Reikia aplankalų. Reikia spalvoto popieriaus, klijų, žirklių, liniuotės, sportinių batelių, treningo, kuprinės, gertuvės, dėžutės užkandžiams. O tada dar paaiškėja, kad pernykštė striukė per maža, batai nutrinti, o kuprinės petneša laikosi iš paskutiniųjų.

Būtent todėl tėvai ir važiuoja į Lenkiją. Ne todėl, kad jiems patinka gaišti dieną kelyje. Ne todėl, kad jie neturi ką veikti. Jie važiuoja, nes Lietuvoje rugsėjo pasiruošimas daugeliui šeimų tampa rimtu finansiniu smūgiu.

Ką lietuviai ir latviai ten perka?

Pirmiausia – viską mokyklai. Kuprines, penalus, sąsiuvinius, rašiklius, pieštukus, flomasterius, spalvotus pieštukus, klijus, žirkles, aplankalus, piešimo sąsiuvinius, sportinius krepšius. Tėvai labai greitai supranta, kad jei jau nuvažiavai iki Lenkijos, neverta pirkti tik vieno daikto. Todėl vežimėlis prisipildo ne per dešimt minučių, o sluoksnis po sluoksnio.

Tada ateina eilė drabužiams. Vaikams reikia marškinėlių, kelnių, džemperių, kojinių, apatinių, sportinės aprangos. Kai kas perka ir batus rudeniui, nes rugsėjis Lietuvoje greitai pereina į lietų, purvą ir vėsesnius rytus. Jei šeimoje keli vaikai, vien drabužiai gali kainuoti tiek, kad prie kasos norisi tyliai atsidusti.

Trečia pirkinių dalis – maistas. Čia jau klasika. Makaronai, kruopos, aliejus, pieno produktai, mėsa, dešros, sūriai, saldumynai vaikams, kava, buitinė chemija, skalbikliai, tualetinis popierius, konservai, užkandžiai į mokyklą. Vieni sako, kad skirtumas jau nebe toks didelis kaip anksčiau. Kiti atsako labai paprastai: gal ne viskas pigiau, bet kai perki daug, galutinis čekis vis tiek gali nustebinti.

Tai nėra apsipirkimo pramoga – tai tėvų nuovargis

Iš šono tokios kelionės kartais atrodo kaip nedidelė pramoga. Šeima sėda į automobilį, nuvažiuoja į Lenkiją, pavalgo, apsiperka, grįžta. Bet realybėje už to slypi visai kitokia emocija. Tai nėra savaitgalio išvyka iš gero gyvenimo. Dažnai tai yra tylus tėvų bandymas suvaldyti išlaidas.

Žmogus dirba visą mėnesį, moka mokesčius, moka už būstą, kurą, elektrą, telefonus, būrelius, maistą, o tada ateina rugsėjis ir dar kartą primena, kad vaiko išleidimas į mokyklą nėra nemokamas net tada, kai mokslas oficialiai nieko nekainuoja. Nes nemokama mokykla vis tiek reikalauja labai konkrečių pirkinių.

Todėl Lenkijos parduotuvių vežimėliuose šiuo metu yra ne tik prekės. Ten yra tėvų nerimas, planavimas ir noras bent kažkur sutaupyti. Kai mama ima dvi poras sportinių kelnių vietoje vienos, nes kaina atrodo padoresnė, tai nėra godumas. Tai bandymas pasiruošti rudeniui taip, kad po savaitės nereikėtų vėl leisti pinigų.

Lietuviai šluoja Lenkijos parduotuves

Kodėl važiuoja net latviai?

Latviams kelias dar ilgesnis, bet logika panaši. Jei šeima gyvena netoli Lietuvos pusės arba planuoja didesnį apsipirkimą, kelionė per Lietuvą į Lenkiją gali atrodyti verta pastangų. Ypač jei perkama ne viena kuprinė, o visas mokyklinis startas keliems vaikams ir dar maisto atsargos.

Tai rodo labai paprastą dalyką: kainų spaudimą jaučia ne tik lietuviai. Baltijos šalyse žmonės labai panašiai skaičiuoja, lygina ir ieško, kur už tą pačią sumą gauti daugiau. Kai kas iš to juokiasi, bet tėvams tai ne juokas. Jei per vieną dieną galima sutaupyti tiek, kad užtektų dar kelioms savaitės prekėms ar vaiko būreliui, žmonės važiuos.

Žinoma, ne visada viskas Lenkijoje pigiau. Ne kiekviena prekė verta kelionės. Ne visada skirtumas padengia degalus, laiką ir nuovargį. Bet kai kalba eina apie didelį pirkinių sąrašą, šeimos skaičiuoja ne vieną kuprinę, o bendrą čekį. Ir būtent tas bendras čekis dažnai nulemia sprendimą.

Lietuvoje tėvus labiausiai pykdo ne kainos, o jausmas

Didžiausia problema nėra vien tai, kad kuprinė ar sąsiuviniai kainuoja brangiai. Labiausiai žmones erzina jausmas, kad kiekvienas sezonas tampa nauju finansiniu išbandymu. Rugsėjis – mokykla. Spalis – šildymas. Gruodis – šventės. Sausis – sąskaitos. Pavasaris – drabužiai, padangos, sodo darbai. Vasara – stovyklos, atostogos, kelionės, remontai. Ir žmogus visą laiką vejasi išlaidas.

Todėl Lenkijos kryptis išlieka tokia populiari. Ji suteikia bent mažą kontrolės jausmą. Tėvai gali pasakyti sau: padariau, ką galėjau. Paieškojau pigiau. Suplanavau. Nuvažiavau. Sutaupiau bent dalį. Kai kainos Lietuvoje dažnai atrodo kaip duotybė, kelionė apsipirkti tampa savotišku protestu pinigine.

Ne garsiu protestu su plakatais. O labai tyliu: jei čia per brangu, pirksiu kitur.

Rugsėjis dar tik artėja, bet pinigai jau tirpsta

Artėjant mokslo metams, tokios kelionės į Lenkiją tik intensyvės. Vieni važiuos pirmą kartą, kiti jau turi savo maršrutą, mėgstamas parduotuves ir net sąrašus, ką verta pirkti, o ko geriau neimti. Vieni grįš patenkinti, kiti sakys, kad skirtumas nebe toks didelis. Bet pats faktas išlieka: žmonės vis dar ieško išeities už Lietuvos kainų lentynų.

Ir čia nėra ko stebėtis. Kai šeimai reikia ne vieno daikto, o viso rugsėjo komplekto, kiekvienas euras tampa svarbus. Kuprinė, batai, drabužiai, kanceliarinės prekės, maistas, buitinė chemija – visa tai susideda į sumą, kurią prie kasos pajunti fiziškai.

Todėl lietuvių ir latvių automobiliai prie Lenkijos parduotuvių nėra tik apsipirkimo įprotis. Tai ženklas, kad žmonės pavargo mokėti daugiau ir vis dar bando rasti būdą ištempti šeimos biudžetą. Rugsėjis vaikams reiškia naują pradžią. Tėvams jis vis dažniau reiškia naują sąskaitą.

Ir kol ta sąskaita Lietuvoje atrodys per sunki, tol kelias į Lenkiją prieš mokslo metus bus pilnas automobilių, kuprinių, sąsiuvinių, maisto maišų ir labai paprasto tėvų noro – kad vaikas rugsėjį turėtų viską, ko reikia, o šeimos piniginė po to neliktų tuščia.