Tadas sulaukė močiutės skambučio ir vos neprarado pinigų: balsas buvo toks tikras, kad net nekilo įtarimų

Tadas tą vakarą dar sėdėjo prie kompiuterio, kai telefone pamatė močiutės numerį. Nieko keisto – ji dažnai paskambindavo vakare paklausti, ar pavalgęs, ar neužmiršo užsukti į parduotuvę, ar sekmadienį atvažiuos arbatos. Tokie skambučiai paprastai būdavo trumpi, jaukūs ir labai paprasti. Močiutė niekada nerašydavo ilgų žinučių, nemėgo programėlių, o jei kažkas rūpėdavo, tiesiog skambindavo.

Todėl Tadas atsiliepė beveik automatiškai. Ir pirmas dalykas, kurį išgirdo, buvo ne įprastas ramus močiutės balsas, o verksmas.

„Tadai, padėk man… Aš labai prašau, tik niekam nesakyk“, – telefone skambėjo pažįstamas balsas.

Jis sustingo. Tai buvo jos balsas. Tas pats truputį prikimęs tonas, tas pats lėtesnis kalbėjimas, tas pats būdas tarti jo vardą. Ne kažkoks nepažįstamas žmogus, ne robotas, ne akivaizdus sukčius iš televizijos reportažo. Tai buvo močiutė. Bent jau taip atrodė pirmąsias kelias sekundes.

Ji kalbėjo greitai, su pertraukomis, tarsi būtų išsigandusi. Pasakojo, kad pateko į bėdą, kad reikia skubiai pinigų, kad kitaip bus labai blogai. Tadas bandė klausti, kas nutiko, bet ji vis kartojo, kad negali dabar aiškinti, kad šalia yra žmogus, kuris pasakys, ką daryti. Tada į pokalbį įsiterpė vyriškas balsas.

„Jūsų močiutė labai išsigandusi. Situacija rimta, bet dar galima viską sutvarkyti. Reikia greitai pervesti pinigus.“

Balsas, kuriuo neabejoji

Tadas vėliau sakė, kad labiausiai jį išmušė iš vėžių ne pati istorija, o balsas. Jei būtų paskambinęs nepažįstamas žmogus ir pasakęs, kad močiutei reikia pinigų, jis greičiausiai būtų iškart padėjęs ragelį. Bet čia viskas prasidėjo kitaip. Pirmiausia buvo emocija. Tada pažįstamas balsas. O tik po to – prašymas.

Būtent taip tokios apgavystės ir veikia. Žmogus nespėja ramiai galvoti, nes pirmiausia sureaguoja kaip anūkas, sūnus, dukra ar tėvas. Kai girdi artimo žmogaus balsą, smegenys neieško sukčiavimo schemos. Jos ieško būdo padėti.

Dar prieš kelerius metus tokia situacija būtų skambėjusi kaip filmo siužetas. Dabar ji atrodo vis realistiškesnė. Dirbtinio intelekto įrankiai gali atkartoti žmogaus balsą pagal labai trumpą garso įrašą. O tokių įrašų internete pilna: vaizdo įrašai socialiniuose tinkluose, balso žinutės, senos istorijos, pokalbiai, vieši įrašai. Sukčiams nebereikia valandų garso. Kartais pakanka kelių frazių, kad būtų sukurtas apgaulingai panašus balsas.

Ir tai yra nauja riba, kurią peržengėme beveik nepastebėdami.

Tadas jau buvo pasiruošęs pervesti pinigus

Vyras telefone kalbėjo užtikrintai. Aiškino, kad reikia pervesti kelis šimtus eurų, o vėliau dar galbūt prireiks daugiau. Sakė, kad laikas labai svarbus, kad negalima skambinti kitiems, nes tai gali „pakenkti situacijai“. Tai buvo pirmas signalas, bet tuo metu Tadas jo dar nesuprato.

Jis jau buvo atsidaręs banko programėlę. Rankos šiek tiek drebėjo. Galvoje sukosi tik viena mintis: jei tai tikrai močiutė, negaliu delsti.

Tačiau kažkas vis tiek pasirodė keista. Močiutė pokalbio pradžioje jį vadino Tadu, bet nė karto nepanaudojo mažybinio vardo, kuriuo vadindavo visada. Ji nepaklausė nieko asmeniško. Nepaminėjo jų sekmadienio susitarimo. Nekalbėjo taip, kaip kalbėdavo tada, kai iš tikrųjų būdavo išsigandusi. Balsas buvo jos, bet sakiniai atrodė svetimi.

Tadas uždavė klausimą, kurio atsakymą žinojo tik jie abu.

„Močiute, ką tu man visada kepi, kai atvažiuoju?“

Telefone akimirkai stojo tyla. Tada tas pats balsas, vis dar panašus į močiutės, sumurmėjo kažką neaiškaus. Į pokalbį vėl įsiterpė vyras: „Dabar ne laikas tokiems klausimams. Jūs gaištate laiką.“

Tą sekundę Tadas suprato. Tai ne močiutė.

Jis padėjo ragelį ir iš karto paskambino jai kitu numeriu per seną mygtukinį telefoną, kurį ji visada laikydavo virtuvėje. Močiutė atsiliepė po kelių signalų. Rami, kiek nustebusi, su įprastu klausimu: „Kas nutiko, vaikeli?“

Nieko jai nebuvo nutikę. Ji sėdėjo namuose, žiūrėjo televizorių ir net nežinojo, kad kažkas ką tik jos balsu bandė išvilioti pinigus iš anūko.

Dirbtinis intelektas atima paskutinę ramybės ribą

Ši istorija baugina todėl, kad ji paliečia labai jautrią vietą. Mes jau išmokome nepasitikėti keistomis nuorodomis. Jau žinome, kad bankas neprašo slaptažodžių. Jau girdėjome apie netikrus SMS pranešimus, siuntas, investicijas, policijos pareigūnus ir „saugias sąskaitas“. Tačiau balsas ilgą laiką atrodė kaip įrodymas.

Jeigu girdi mamą, vadinasi, tai mama. Jei skambina močiutė, vadinasi, tai močiutė. Jei telefone verkia vaikas, tėvai dažniausiai neanalizuoja garso kokybės. Jie reaguoja.

Dirbtinis intelektas šią taisyklę sulaužė. Dabar balsas nebėra garantija. Pažįstama intonacija, juokas, verksmas, net tam tikri žodžiai gali būti atkartoti taip įtikinamai, kad pirmomis sekundėmis žmogus neturi beveik jokio šanso ramiai susivokti.

Tai nereiškia, kad turime bijoti kiekvieno skambučio. Bet reiškia, kad pasitikėjimas turi keistis. Anksčiau užtekdavo išgirsti balsą. Dabar reikia ir patikrinti situaciją.

Ką tokioje situacijoje gali padaryti šeimos

Svarbiausias ginklas prieš tokius sukčius yra ne technologijos, o susitarimai šeimoje. Tadas po šio įvykio su močiute, tėvais ir seserimi susitarė dėl paprastos taisyklės: jei kas nors skambina ir prašo pinigų dėl nelaimės, pokalbis nutraukiamas ir perskambinama kitu numeriu. Ne tuo pačiu, iš kurio atėjo skambutis, o įprastu, anksčiau žinomu numeriu.

Jie taip pat susitarė dėl šeimos klausimo. Ne slaptažodžio kaip filme, o paprasto dalyko, kurio sukčiai nežinotų: šeimos juokelio, vaikystės detalės, močiutės firminio patiekalo, augintinio vardo. Tokie klausimai gali atrodyti keistai, bet kritinę akimirką jie gali išgelbėti pinigus ir nervus.

Dar viena taisyklė – niekada nepervesti pinigų spaudžiant laikui. Jei žmogus ragina „tuoj pat“, „dabar arba bus blogai“, „niekam nesakyk“, tai beveik visada yra pavojingas ženklas. Tikros pagalbos situacijos retai reikalauja tylos nuo visų artimųjų. Sukčiai kaip tik to ir siekia – izoliuoti auką, kad ji nespėtų pasitikrinti.

Nesaugūs tapome ne todėl, kad esame naivūs

Po tokių istorijų žmonės dažnai sako: „Kaip galima patikėti?“ Bet tai neteisingas klausimas. Sukčiai šiandien taikosi ne į kvailumą, o į meilę, baimę ir pareigos jausmą. Jei žmogus myli savo močiutę, vaiką ar tėvus, jis natūraliai nori padėti. Būtent tuo ir naudojamasi.

Dirbtinis intelektas sukčiams suteikė naują įrankį. Anksčiau jie turėjo įtikinti žodžiais. Dabar gali pradėti nuo to, kas žmogui atrodo tikriausia – nuo pažįstamo balso. Tai ir yra pavojingiausia dalis.

Tadas pinigų neprarado. Bet jis dar ilgai jautė nemalonų jausmą, kad kažkas įsibrovė ne į jo banką, o į šeimos pasitikėjimą. Močiutės balsas, kuris visada reiškė ramybę, tą vakarą kelioms minutėms tapo spąstais.

Ir tai turbūt geriausiai parodo, kokiame pasaulyje pradedame gyventi. Sukčiai nebe visada skamba kaip sukčiai. Kartais jie skamba kaip žmogus, kurį mylime.

Todėl nuo šiol klausimas nebėra tik „ar tai tikrai tas numeris?“ Klausimas daug skaudesnis: ar tai tikrai tas žmogus?