Ar pažįstate porą, kurios santykiai primena nuolatinį minų lauką, tačiau jie vis tiek lieka kartu? Atrodo, lyg šie žmonės būtų susaistyti nematomais saitais, kur kas stipresniais už pyktį ir nesutarimus… Kas juos laiko šalia vienas kito – meilė, įprotis, o gal baimė likti vieniems?
Maždaug prieš penkiasdešimt metų psichologai Haroldas Kelly ir Johnas Thibaultas sukūrė tarpusavio priklausomybės teoriją: kiekvienas partneris matuoja savo pasitenkinimą santykiais, palygindamas „už“ ir „prieš“. Kol esame įsitikinę, kad gauname daugiau nei prarandame, esame laimingi būdami susituokę.
Pavyzdžiui, jūsų partneris eikvoja jūsų laiką ir kitus išteklius, tačiau suteikia jums tai, ko jums reikia. Arba jis jums duoda labai mažai, bet reikalauja dar mažiau. Remiantis tarpusavio priklausomybės teorija, abiem atvejais turėtumėte būti patenkinti santykiais. Bet kai trūkumai pradeda atsverti santuokos pranašumus, prasideda nusivylimas.
Atminkite, kad santykiai nėra vienpusiškas žaidimas. Jei aš turiu obuolių, o jūs turite apelsinų, vienas mano obuolys jums bus vertingesnis nei keli jūsų apelsinai ir atvirkščiai. Tas pats nutinka ir santykiuose. Mes duodame žmogui tai, ko jam reikia, o jis savo ruožtu duoda tai, ko mums reikia. Jei šis mainas bus sėkmingas, kiekvienas partneris manys, kad gavo daugiau, nei davė.
Vieni dažniausių atvejų, dėl ko partneriai būna kartu:
- Jie daug investavo į santykius ir vertina santuoką;
- Jie nemato patrauklesnių santykių galimybių nei dabar turimi;
- Jie patenkinti savo santuoka.
Be to, pasitenkinimas santykiais priklauso ir nuo asmeninių, ir nuo bendruomenės standartų. Taigi Vakarų kultūroje vertinami antrosios pusės poreikiais besidomintys partneriai – partneris turėtų būti ne tik meilužis, bet ir geriausias draugas. O kai kuriose kultūrose yra kitaip: santuokas organizuoja tėvai ir jos grindžiamos ekonominiais interesais.
Be to, žmonės gali neišsiskirti dėl žemų santuokai keliamų reikalavimų. Jei užaugote šeimoje, kur įžeidinėjimai ir neapykanta buvo įprasta, manysite, kad taip ir turi būti – toks elgesys atrodys visiškai normalus ir priimtinas.
LAIKUI BĖGANT SANTYKIAI PAGERĖS?
Kartais partneriai nepatenkinti santykiais, tačiau atsidavę vienas kitam. Tai sunku paaiškinti tarpusavio priklausomybės teorijos požiūriu.
Psichologė Levi Baker pastebi, kad net ir laimingoms poroms pasitaiko sunkių periodų. Problemos, susijusios su darbu, artimųjų ligomis ir vaikais, suteikia santykiams streso elementą ir sumažina partnerių pasitenkinimą. Tačiau jie vertina santykius, nepaisant laikinų sunkumų.
Pagal Baker tyrimą, prisirišimas nepriklauso nuo dabartinio pasitenkinimo santykiais. Šis požiūris prieštarauja tarpusavio priklausomybės teorijai. Baker teigia, kad prisirišimas priklauso nuo numatomo būsimo pasitenkinimo santykiais. Ištikimi partneriai tiki, kad laikui bėgant jų santykiai tik gerės.
Kai gimsta pirmasis vaikas, tėvus užvaldo džiaugsmas. Tai viena medalio pusė, kita – intymių santykių, miego, laiko ir pinigų trūkumas. Tačiau šiuo sunkiu laikotarpiu jauni tėvai lieka kartu. Taip yra ne todėl, kad būtų patenkinti visi jų poreikiai, bet todėl, kad jie tiki, jog ateityje jų santykiai taps darnesni.
Tyrimų serijoje Baker ir jos kolegos nustatė, kad laukiamas abiejų partnerių pasitenkinimas santykiais ateityje yra tikslesnis stiprių ilgalaikių santykių rodiklis nei pasitenkinimas santykiais šiuo metu.
Pasak Baker, esamuoju metu nepasitenkinimas santykiais labiau rodo, kad turite problemų, kurias reikia spręsti. Jei jaučiate, kad santykiuose kažkas negerai, tuomet turite labiau juos puoselėti. Pavyzdžiui, praleisti daugiau laiko su savo partneriu arba kartu praeiti šeimos terapijos kursą. Tai sustiprins pasitikėjimą laiminga ateitimi kartu ir supratimą, kad kartu galite įveikti laikinus sunkumus.
Esmė ta, kad kai kurie žmonės nutraukia nelaimingus santykius jei jaučia, kad jie nepagerės arba randa geresnių santykių alternatyvų, o kiti ir toliau gyvena nelaimingose santuokose, jei tikisi, kad santykiai pagerės, arba jei bijo, kad negalės rasti geresnio partnerio.
KODĖL ŽMONĖS LIEKA NELAIMINGOSE SANTUOKOSE?
Mes jau kalbėjome apie tarpusavio priklausomybės, nepasitikėjimo savimi ir teigiamų pokyčių laukimo teoriją. Tačiau kaip pačios nelaimingos poros paaiškina savo nenorą skirtis?
- Vienatvės baimė. Tyrėjai mano, kad nauji santykiai yra alternatyva nelaimingiems santykiams, tačiau jie pamiršta, kad kartais žmogus negali iškart susirasti naujo partnerio po skyrybų. Kai kurie žmonės negali pakęsti vienatvės ir sutinka „gyventi“ nelaimingoje santuokoje vien tam, kad jos išvengtų.
- Finansinė priklausomybė. Nepaisant šiuolaikinio draugystės ir meilės santykių idealo santuokoje, ekonominiai santykiai taip pat egzistuoja bet kurioje šeimoje. Tarkime, žmona – namų šeimininkė, gali užmerkti akis dėl vyro neištikimybės ir grubumo, bijodama prarasti finansinį stabilumą.
- Vaikų gerovė. Pora pasiekia, dažnu atveju – nenuoširdžias, paliaubas, nes mano, kad dviejuose namuose (jei tėvai išsiskirtų) gyvenantis vaikas yra blogiausias galimas scenarijus.
- Religinės bendruomenės pasmerkimas. Dauguma religijų nepritaria skyryboms. Dėl to žmogus bijo prarasti palaikymą ir saugumo jausmą, kurį gauna, pavyzdžiui, bažnyčioje.
Be abejo, apibendrinant galima teigti, kad daug kas priklauso nuo to, ar žmogus pasitiki savimi ir laukiančia ateitimi, ar ne. Jei ne, jis bet kokia kaina bandys išlaikyti santykius ir ieškos gyvenimiško pasitenkinimo kažkuriose kitose srityse, pavyzdžiui draugystėje, karjeroje, savanorystėje ir kt.