Manoma, kad ištikimybė – tikros meilės sąlyga. Ar tai reiškia, kad tie, kurie turi šalutinių romanų, iš tikrųjų nemyli nei teisėtų, nei naujai atrastų partnerių?
MEILĖS TRIKAMPIS
Lina yra 38 metų amžiaus, ištekėjusi, turi du vaikus. Trejus metus ji susitikinėja su Ignu, kuris turi žmoną ir vaiką. „Negalėjau įsivaizduoti, kad įsimylėčiau ką nors kitą, išskyrus savo vyrą Tomą, su kuriuo kartu esame jau 20 metų. Aš vis dar jį myliu. Tačiau myliu ir Igną, suprantu, kad negaliu be jo. Jie abu yra mano gyvenimo dalis. Tomas nieko nežino apie Igną. Kartais savęs klausiu: ar tai tikra meilė, ar tik romantiška užgaida? Juk negali turėti visko iš karto!”
Linos atvejis nėra neįprastas. Vis dėlto šie santykiai nėra lengvi, juose sunku išlaikyti pusiausvyrą ir harmoniją. Visuomenė jau nebesmerkia tokių santykių taip stipriai, kaip anksčiau – bent jau dabar visuomenės nuomonės spaudimas yra mažesnis. Tačiau net jei visi dalyviai pritaria tokiems santykiams, juos „sustyguoti“ itin sunku.
KAS YRA MEILĖ?
Ar įmanoma vienu metu mylėti du žmones? „Teoriškai taip. O kodėl reikėtų apsiriboti tik dviem? – atsako italų psichologas ir psichoterapeutas Marcello Bruognolo. – Jei kas nors gali sau tai leisti, kodėl ne? Pasaulyje yra visuomenių, kuriose praktikuojama poligamija. Pavyzdžiui, arabų šalyse.”
Vadinasi, vienalyčiai santykiai yra tik normų, socialinių konvencijų, tradicijų ir poreikių reikalas? „Mes negimstame tam, kad būtume vienalyčiai, – sako psichoterapeutas, psichologas ir psichoanalitikas Bruno Bonchatto. – Tačiau mes egzistuojame vadinamajame miesto šeimos modelyje, kuriame santuokai taikoma nuosavybės sąvoka. Tačiau niekas nesako, kad šis modelis yra idealus ir geriausiai atitinka mūsų prigimtį. Meilė yra žavėjimasis savimi per kitą žmogų. Pažindami kitą, mes atrandame save”.
„Meilė pirmiausia yra noras ir gebėjimas ką nors duoti žmogui, kurį gerbiu. O šiam gebėjimui reikia brandos”, – priduria Marcello Bruognolo. Praktiškai daugeliui žmonių mylėti reiškia apsimesti: reikalauti daugiau nei duoti. Toks elgesys labai panašus į vaiko elgesį, kai vaikas reikalauja meilės ir rūpesčio.
Jei žmogus ir toliau apsimeta, jis niekada neužauga. Tokio infantilaus elgesio priežastis beveik visada yra nusivylimas – būdami vaikai negavome tikros meilės. Dažniausiai dėl to, kad mama negalėjo patenkinti savo meilės poreikio ir nesugebėjo brandžiai jausti ir išreikšti savo jausmų.
Šis scenarijus dažnai kartojasi iš kartos į kartą. Nelaiminga mama nėra patenkinta savo santykiais su vyru. Savo meilės poreikį ji perkelia savo vaikui, todėl negali jam suteikti tikros, realizuotos meilės. Jei abu tėvai yra visiškai nepriklausomi vienas nuo kito ir meilės ieško kituose žmonėse, vargu ar jų vaikai elgsis kitaip.
KODĖL POROJE POKYČIAI – NEIŠVENGIAMI?
„Iš tikrųjų dažniausiai mylime todėl, kad mums kažko trūksta – meilės, užtikrintumo, pripažinimo. Stengiamės užpildyti tuštumą ir ieškome pasitenkinimo kitame žmoguje, – tvirtina psichoterapeutė Consuelo Cazula. – Brandi meilė – tai santykiai tarp dviejų savarankiškų žmonių, kurie nori realizuoti save kaip asmenybes ir nebijo, kad tai įskaudins kitą”.
Daugelis santykių atsiduria aklavietėje, nes norime, kad partneris nesikeistų, t. y. nesivystytų. Bijome, kad jis ar ji mus paliks. Arba, priešingai, reikalaujame, kad jis ar ji pasikeistų ir taptų toks ar tokia, kokio norime ir kokį įsivaizduojame jį ar ją esant.
Pora auga ir vystosi, kai abu dalyviai suvokia pokyčių poreikį ir žino, kaip apie tai kalbėtis vienas su kitu.
Jei taip neatsitinka, nebejaučiame supratimo iš partnerio ir jaučiamės tarsi besiteisinantys, kad nepateisiname jo lūkesčių. Tokiu atveju ir kyla pavojus įsimylėti kitą žmogų, kuris labiau atitinka mūsų norus.
KOKIŲ MEILĖS RŪŠIŲ ESAMA?
„Mano širdis visada plaka greičiau, kai pagalvoju apie Dovilę, – sako 38 metų Deividas. – Prieš metus ji į mano gyvenimą įsiveržė kaip uraganas. Ir jaučiuosi lyg pirmą kartą įsimylėjęs. Niekada nejaučiau tokios fizinės traukos savo žmonai Silvijai. Mano žmona yra atviras žmogus, ji mane supranta ir palaiko. Dovilė yra nenuspėjama, neperprantama ir paslaptinga. Ji mane ir traukia, ir verčia kentėti. Ir man jų abiejų reikia vienodai”.
44 metų Viktorija jau devynerius metus palaiko romaną su 56 metų vyru: „Jis 30 metų vedęs ir turi du suaugusius sūnus. Jo žmona yra jo amžiaus. Ji yra geras žmogus. Sutinka su jo dažnais išvykimais arba apsimeta, kad tiki „komandiruotėmis”. Su manimi jis jaučiasi jaunesnis. Aš jį prajuokinu, daug keliaujame, linksminamės. Bet jis nepalieka žmonos, nors jie jau seniai nemiega kartu. Jis savaip ją myli ir sako, kad jaustųsi kaip niekšas, jei ją paliktų. Taip ir gyvename, tarp pakilimų ir nuosmukių. Ir aš jaučiu, kad negaliu jo palikti”.
„Mes visada mylime skirtingai, nes tie, kuriuos mylime, yra skirtingi. Su kiekvienu iš jų kuriame naujus santykius”, – aiškina Consuelo Cazula.
Be to, meilę sudaro trys komponentai, kurie kaskart derinami vis kitaip:
- interesų giminystė,
- prieraišumas iš pagarbos,
- fizinė trauka.
Jei žmogus pradeda paralelinius santykius, tikėtina, kad oficialiuose vienas iš komponentų pasikeitė arba susilpnėjo. Naujame partneryje ieškome to, ko mums ėmė trūkti.
Pavyzdžiui, įprastiniuose santykiuose su žmona gali būti pagarbos, prieraišumo ir draugystės. O štai su naująja mylimąja pagrindinis tampa fizinis aspektas – įvyksta nežabotos aistros sprogimas.
KODĖL PARALELINIAI ROMANAI TOKIE STIPRŪS?
Suvaldyti du romanus yra sunku. Ypač tada, kai rūpi abu partneriai ir nesinori prarasti nė vieno iš jų. Todėl, kai meilužis ar meilužė įkalbinėja palikti esamą partnerį, dažnai įsijungia savotiškas gynybos mechanizmas.
„Dažnai vyras bijo palikti žmoną, nes būti jos vyru yra jo savasties dalis, – sako Consuelo Cazula. – Ir tada jis sugalvoja pasiteisinimų, pavyzdžiui: „Negaliu palikti žmonos, nes ji labai kentės, ji to nenusipelnė, ji yra mano vaikų motina”… Ir jis lieka abiejuose santykiuose. Konfliktiška ir visiems skausminga situacija tęsiasi. Iš dalies dėl to, kad meilužė tai leidžia, gerbdama jo šeimyninę padėtį”.
„Esu įsimylėjusi vedusį vyrą, – sako 46 metų Virginija. – Aš taip pat esu ištekėjusi. Tris mėnesius buvome beveik neišskiriami. Paskui jis išsigando, kad reikalai darosi rimti, ir nusprendė nutraukti santykius. Tačiau romanas iš tikrųjų nesibaigė: matomės kasdien, ilgai kalbamės telefonu. Jis sako, kad nori manęs, kad neturėtume išsiskirti. Ar jis mane myli? Ar aš jį myliu? Turėčiau pasakyti, kad užteks, bet neįsivaizduoju gyvenimo be jo. Tuo tarpu mano pačios santuoka iširo. Negaliu galvoti apie ateitį, neįsivaizduoju, kad galiu būti su kuo nors kitu, ir vis dar tikiu, kad galiu pradėti viską iš naujo su savo vyru.”
KAS NUTINKA, KAI PASLAPTIS NUSTOJA BŪTI PASLAPTIMI?
Daugeliui idealūs gretutiniai santykiai atrodo taip: oficialūs ir neoficialūs įsimylėjėliai žino vienas apie kitą ir priima vienas kitą. Ar tai įmanoma? Toliau pateikta istorija yra pavyzdys, kaip konfliktą gali išprovokuoti ne tik neištikimoji pusė.
„Trejus metus turėjau nuostabų romaną, – sako 43 metų Aurelijus. – Monika aštuoneriais metais jaunesnė už mane ir suteikė man gyvybingumo užtaisą, kurį praradau santuokoje, kuri vis dėlto buvo kupina meilės. Kai tik pasikalbėjau su žmona, ji mane suprato. Tačiau dėl to kilo problemų su Monika. Neįtikėtina. Kai ji nustojo būti slapta meilužė, pasikeitė ir tapo pavydi lyg tikra žmona.”
Kai paslapties nebelieka, santykiai jausmų trikampyje pasikeičia. „Kol meilužis ar meilužė žino apie vyrą ar žmoną, kurie nežino apie paralelinį romaną, viskas yra gerai”, – sako Consuelo Casula. – Kai meilužis ar meilužė sužino, kad oficialus gyvenimo partneris ar partnerė viską žino, jis ar ji jaučiasi išnaudojami. Jei abu partneriai žino vienas apie kitą, oficialus sutuoktinis / partneris turi daugiau galios”.
Tačiau ne visada kitas partneris yra vienišas – jis taip pat gali turėti šeimą arba ilgalaikius santykius. Tokiais atvejais galimą pavydą teisėtam partneriui atsveria mintys apie savo sutuoktinį / partnerį. Kartais naujai susikūrusiai porai lengviau išsiskirti su ankstesniais partneriais ir įteisinti savo santykius, jei visi viską žino. „Tai būdas pagaliau išsilaisvinti, kartais po ilgus metus trukusių slaptų santykių”, – komentuoja Consuelo Casula.
KĄ DARYTI SU PAVYDU?
Jei žmogus lygiagrečiai išgyvena du romanus, jam tenka taikstytis su vieno iš partnerių arba abiejų pavydu. Šis sudėtingas jausmas yra susijęs su charakteriu, baime prarasti ar sugriauti santykius. Pavydas gali pasireikšti tik tada, kai oficialus partneris pastebi pokyčius.
„Supratau, kad vyras mane apgaudinėja, kai pamačiau, kaip jis pasikeitė: tapo tylus, išsiblaškęs darbe”, – sako 53 metų Ina (ištekėjusi 18 metų, turi 15 metų dukrą). – Galbūt jis ir anksčiau apgaudinėjo, bet šį kartą tarsi norėjo, kad aš tai sužinočiau. Nenoriu visko prarasti, todėl nieko nesakau. Esu tikra, kad jis turi meilužę. Manau, kad jis mane paliks.”
„Jei vieno iš partnerių elgesys pasikeičia – grįžta namo vėlai, išvyksta savaitgaliui – kitas pajunta, kad kažkas negerai, – sako Consuelo Casula. – Tačiau čia įsijungia savarankiškumas ir branda. Bet kokia krizė yra galimybė augti, jei kiekvienas prisiima dalį atsakomybės. Jei santykiai grindžiami priklausomybe, poreikiu, apsėdimu, nusivylimu, kitas arba iš tikrųjų nematys, arba apsimes nematantis akivaizdžių dalykų”.
AR IŠTIKIMYBĖ YRA PRIVALOMA?
„Šešis mėnesius apgaudinėjau savo vyrą su kolega, – prisipažįsta 35 metų Ugnė, šešerių ir dvejų metų vaikų mama. – Buvau pati ištikimiausia žmona pasaulyje, kol sutikau jį. Ir nuo to laiko tarsi būčiau susirgusi nepagydoma liga. Didžiausia klaida buvo įsimylėti, bet mes, moterys, pirmiausia mylime galva, o tik paskui kūnu!”
Mūsų kultūroje ištikimybė laikoma būtina tikros meilės sąlyga. „Ši samprata susijusi su socialiniais stereotipais, – aiškina psichologas Bruno Bonchatto. – Mūsų visuomenei didelę įtaką daro krikščioniškoji religija, mes painiojame meilės sąvoką su pasiaukojimu. Ir primetame priverstinę, nenatūralią meilę.
Iš tikrųjų ištikimybė turėtų būti laisvas pasirinkimas. Vadinasi, kyla konfliktų, jei jaučiame, kad nebegalime ar nebenorime būti ištikimi žmogui, kurio nebemylime. Moralė pasikeitė, bet ne tiek, kad būtų pašalinti konfliktai”.
Kai kuriais atvejais nauja meilė gali padėti formaliam partneriui, kuris be šviežios energijos antplūdžio rizikuoja sunykti. „Tokiais atvejais, – daro išvadą psichoterapeutas Marcello Bruognolo, – mylėti du žmones vienu metu yra netgi gerai. Tai naudinga visiems šio trikampio dalyviams”.
Parašyti komentarą