Šaltojo karo metais dėl Norvegijos artumo su SSRS buvo pastatyta daug įvairių požeminių karinių bunkerių – kai kurie iš jų buvo paversti didžiulėmis slaptomis bazėmis, skirtomis saugiai dislokuoti lėktuvus ir laivus. Didėjanti įtampa su Rusija vėl iškėlė klausimą dėl šių požeminių statinių atgaivinimo, skelbia britų žiniasklaida „BBC“.
Šimtai tūkstančių turistų kasmet aplanko Šiaurės Norvegiją. Tačiau tik nedaugelis žino, kad ten taip pat egzistuoja slaptas požeminis pasaulis, kuris lieka paslėptas nuo turistų akių. Giliuose kalnų urvuose slepiasi reaktyviniai naikintuvai ir branduoliniai povandeniniai laivai.
Norvegija yra šalis, kurioje gausu požeminių bunkerių. Šaltojo karo įkarštyje retai apgyvendintoje kalnuotoje šalyje buvo apie 3 000 požeminių objektų, kuriuose jos ginkluotosios pajėgos ir sąjungininkai galėjo saugiai pasislėpti, apsunkindami gyvenimą bet kokiam įsibrovėliui. Kai kurie iš šių bunkerių buvo pastatyti dar Antrojo pasaulinio karo metais, kai Norvegija buvo Hitlerio Atlanto sienos dalis, ir dar anksčiau, tačiau apie jų egzistavimą Norvegijos visuomenė mažai žinojo.
Dabar, kai karas Ukrainoje tęsiasi jau ketvirtus metus, Norvegija vėl atgaivina du žymiausius Šaltojo karo laikų požeminius statinius.
Netoli Norvegijos sienos su Rusija, į šiaurę nuo poliarinio rato, yra požeminiai Bardufoso oro bazės ir Olavsverno karinio jūrų laivyno bazės angarai, kurių šiurkščios uolų sienos, blizgantis betonas ir karinė įranga labiau tiktų filmui apie šnipus. Kalno uoloje iškalta Olavsverno bazė yra vidutiniškai 275 m gylyje, su išoriniu pasauliu ją jungia 900 m ilgio tunelis su masyviomis sprogimams atspariomis įėjimo durimis.
Kam šiandien reikalingi tokie didžiuliai bunkeriai? Sovietų Sąjungos, dėl kurios jie buvo pastatyti, jau nebėra. Ar tikrai prasminga investuoti pinigus į tokius brangius statinius?
Bardufoso angarų atnaujinimo reklamose vaizduojamas Lockheed Martin F-35 Lightning II naikintuvas, grėsmingai sėdintis tarsi plėšrus paukštis po angaro arkinio stogo prožektoriais. 1938 m. atidarytoje aviacijos bazėje kadaise buvo naudojami vokiečių naikintuvai, paskirti saugoti netoliese esančiame fiorde prišvartuotą didžiulį karo laivą „Tirpitz“.
Po karo Norvegijos karališkosios oro pajėgos naudojosi kalnuose pastatytais angarais, kad apsaugotų savo naikintuvus nuo galimo sovietų puolimo. Šiuose angaruose buvo viskas, ko reikėjo lėktuvams ir jų pilotams, pavyzdžiui, degalų, ginklų sandėliai, patalpos lėktuvų sistemų priežiūrai ir įgulos kambariai. Bazė buvo uždaryta ir užkonservuota maždaug prieš 40 metų. Dabar atrodo, kad Bardufosas vėl gali būti naudingas.
Atnaujinta bazė, kurioje buvo atlikti struktūriniai ir įrangos patobulinimai, turėtų prisidėti prie Norvegijos F-35 „atsparumo ir išgyvenamumo“ Rusijos puolimo atveju. Rusijos invazija į Ukrainą parodė pasauliui, kokie pažeidžiami gali būti brangūs kariniai orlaiviai, tokie kaip šie 80-110 milijonų JAV dolerių vertės F-35, kai jie yra ant žemės, ypač jei juos puola priešininkas su 300 JAV dolerių vertės dronais „kamikadzėmis“.
Užuot krovus padangas ant sparnų ar statant vielos tinklo užtvaras, kaip rusai padarė Ukrainoje, dronų keliamą grėsmę galima gerokai sumažinti išsklaidant potencialius taikinius į daugybę skirtingų vietų arba, dar geriau, saugiai laikant orlaivius įtvirtintose slėptuvėse, iš kurių saugiausios, žinoma, yra tos, kurios pastatytos giliai kalnuose.
Užtenka pažvelgti į žemėlapį, kad suprastume, kodėl buvo pastatyta Olavsverno karinio jūrų laivyno bazė. Ji yra palyginti netoli Norvegijos jūros ribos su Barenco jūra, 650 km pločio juosta tarp Norvegijos pakrantės, Lokio salos ir Svalbardo, kartais vadinama „Lokio tarpekliu“, nes juo iš savo arktinių bazių Arkties vandenyne į Atlanto vandenyną plaukė ir tebeplaukia Rusijos povandeniniai ir karo laivai.
Olaksvernos karinio jūrų laivyno bazė buvo statoma etapais, pradedant šeštuoju dešimtmečiu, reaguojant į Sovietų Sąjungos Šiaurės laivyno augimą, siekiant padėti „meškų tarpeklį“ paversti „meškų spąstais“.
Bazė su požeminiu vadaviete, sandėliais, giliavandeniu doku, sausuoju doku ir išvažiavimo tuneliu kainavo apie 450 mln. JAV dolerių (360 mln. svarų sterlingų) – tai buvo labai didelis projektas net tokiai šaliai kaip Norvegija tuo metu, todėl NATO turėjo finansuoti didelę dalį išlaidų. Tačiau kai bazė buvo visiškai baigta statyti, Sovietų Sąjunga jau buvo žlugusi. Tačiau bazė nebuvo „baltas dramblys“: nepaisant Šaltojo karo pabaigos, NATO laivai vis dar naudojosi ja kaip savo misijų šaltame Arkties vandenyne tarpine stotele.
Nepaisant tuo metu jau augančios Rusijos grėsmės, 2009 m. Norvegijos parlamentas nedidele balsų persvara nubalsavo už Olavsverno bazės uždarymą, o 2013 m. ji buvo parduota privatiems investuotojams už maždaug 7 mln. svarų sterlingų, t. y. gerokai mažiau nei tuometinė jos rinkos vertė. Naujasis savininkas leido dviem Rusijos mokslinių tyrimų laivams ir Rusijos žvejybos laivams naudotis kadaise griežtai saugomu objektu. Rusijos žiniasklaida netgi skleidė dezinformaciją, kad bazę nusipirkusi bendrovė iš dalies buvo rusiška.
Tačiau dar 2020 m. kontrolinį akcijų paketą įsigijo su Norvegijos kariuomene glaudžiai susijusi bendrovė „WilNor Governmental Services“. Nuo to laiko ji pradėjo remontuoti ir modernizuoti objektą, o karinis dalyvavimas bazėje padidėjo – JAV karinis jūrų laivynas taip pat susidomėjo galimybe čia dislokuoti savo branduolinius povandeninius laivus. Tokio bazių atgaivinimo priežastis labai paprasta: didėjanti Rusijos keliama grėsmė.
Norvegijos susirūpinimas dėl saugumo padidėjo ne tik 2022 m., kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, arba 2014 m., kai aneksavo Krymą, bet ir daug anksčiau.
„Iš tikrųjų viskas prasidėjo 2006-2008 m., kai įvyko keletas tarpusavyje susijusių dalykų – Rusija pradėjo daug investuoti į savo Šiaurės laivyną, pirmą kartą nuo Šaltojo karo pabaigos Arktyje atsinaujino Rusijos karinės pratybos, išaugo Rusijos susidomėjimas Arkties išteklių eksploatavimu“, – sakė Andreas Østhagenas, Norvegijos fondo Fridtjofo Nanseno instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis. „Putino Rusija nėra Sovietų Sąjunga“, – priduria Osthagenas. „Tačiau Norvegijos saugumo požiūriu rizika yra tokia pati. Kaip atgrasyti Rusiją, o jei kiltų karas, kaip su ja kovoti?“
Norvegai ne vieninteliai atkuria Šaltojo karo laikų karines bazes. Rusai pastaraisiais metais taip pat atstatė apie 50 įvairaus tipo Šaltojo karo bazių visoje Arktyje. Švedijos karinis jūrų laivynas sugrįžo į savo požeminę karinio jūrų laivyno bazę Muskės saloje, maždaug už 25 mylių (40 km) nuo Stokholmo.
Kitos šalys žengė dar toliau. Jos ne tik atkuria prieš dešimtmečius pastatytus požeminius bunkerius, bet ir stato visiškai naujus požeminius statinius. Kinija Pietų Kinijos jūroje esančioje Hainano saloje pastatė didžiulę naują požeminę povandeninių laivų bazę. Šalia sostinės Pekino ji taip pat stato didžiulį naują požeminį valdymo centrą. Iranas Persijos įlankoje pastatė savo požeminę karinio jūrų laivyno bazę, taip pat savo „požeminį raketų miestą“.
„Branduolinių bunkerių psichologija yra labai, labai galinga“, – sako nepriklausomas Šaltojo karo tyrinėtojas ir karinis tinklaraštininkas, žinomas sero Humphrey slapyvardžiu, Šaltąjį karą tyrinėjančio tinklaraščio ‚Thin Pinstriped Line‘ autorius. „Manau, kad tai giliai įsišakniję mūsų psichikoje ir mūsų supratime apie Šaltąjį karą, ypač „Daktarės Strangelovos“ tipo vadavietė, kurioje sėdi besiskundžiantis, nekontroliuojamas generolas.“
„Net jei priešininkas naudoja specialius ginklus, skirtus požeminiams bunkeriams sunaikinti, jei tinkamai sprendžiami šių bazių prieigų apsaugos ir gynybos klausimai, laivų ir povandeninių laivų [bei lėktuvų] patalpinimas požeminiuose tuneliuose vis tiek gali būti puikus būdas apsaugoti juos nuo vertikalaus bombardavimo iš oro“, – sako Polas Ozorakas (Paul Ozorak), taip pat knygos ‚Požeminės Šaltojo karo struktūros‘ autorius. Tačiau tokios šalys kaip Jungtinė Karalystė gali nenorėti pasekti Norvegijos pavyzdžiu ir atnaujinti požeminių bazių veiklą arba statyti naujas dėl didelių išlaidų, sako P. Ozorakas.
Daugelis Šaltojo karo požeminių statinių Jungtinėje Karalystėje ir kitose NATO šalyse buvo parduoti ir paversti muziejais ar net naktiniais klubais. Kai kurie objektai buvo visiškai sunaikinti. Daugelis kitų buvo užtvindyti ir tapo fiziškai netinkami naudoti, jų betoninės sienos sutrūkinėjo ir nebeatlaikė sprogimų.
„Didžiausias iššūkis atstatant tai, kas liko, bus kaina“, – sako Ozorakas. „Daugeliu atvejų visa šiuose bunkeriuose esanti įranga buvo išmontuota. Šiandien tos įrangos permontavimas ir ryšių kabelių atkūrimas kainuotų labai brangiai. Iš naujo juos įsigyti taip pat būtų brangu.“
Yra dar viena problema. Jei šie kariniai objektai buvo deaktyvuoti kaip Olavsvernas, tai jų saugumui deaktyvavimo metu taip pat gali būti iškilusi grėsmė dėl užsienio žvalgybos veiklos, net jei juose nesilankė Rusijos mokslinių tyrimų laivai, kaip buvo Olavsverno atveju, rašo BBC.
„Tokie statiniai taip pat turi ribotą pranašumą, nes apie jų egzistavimą žinoma jau apie 60 metų ir visą tą laiką jie buvo kariniai taikiniai, o šiuolaikinėmis palydovinėmis nuotraukomis dabar galima lengvai nustatyti šių statinių ventiliacijos šachtas ir įėjimo vietas“, – sako seras Humphrey. Jis priduria, kad jie buvo suprojektuoti taip, kad būtų apsaugoti nuo sprogimo, jei netoliese sprogtų branduolinė bomba, o ne nuo to, jei kas nors numestų GPS valdomą bombą ant jų ventiliacijos šachtų.
Tačiau JK vis dar naudoja RAF (Karališkųjų oro pajėgų) bunkerį, pastatytą Bakingemšyre Šaltojo karo metais, taip pat bunkerius, kuriuose įsikūrusi Northwoodo vadavietė, karinė būstinė šiaurės vakarų Londone, ir kurie buvo rekonstruoti 2006-2011 m.
MOD Koršamas dabar yra slapta karinių ryšių bazė, įrengta plačiame Koršamo tunelių tinkle, kuriame kadaise buvo įsikūrusi Jungtinės Karalystės vyriausybės branduolinio karo vadavietė, o kai kuriais iš jų vis dar naudojasi kariškiai. Gerai išlikę gynybiniai statiniai gali būti vėl aktyvuoti visuomenei nežinant. Didžiosios Britanijos Ministrų kabineto biuras nacionalinio saugumo sumetimais pradėjo perslaptinti ir perslaptinti dokumentus apie branduolinio karo planavimą, kurie buvo paviešinti pasibaigus Šaltajam karui.
Rusijos invazija į Ukrainą sukrėtė daugelį žmonių. „Juk jei bijai netikėto užpuolimo, natūraliausias polinkis yra slėptis po žeme“, – sako Ozorakas.
Šaltinis: la.lv
Parašyti komentarą