-25°C, o variklis užsiveda iš pusės apsisukimo: suomių paslaptis, kaip įveikti šaltį be jokio „šildymo“

Įsivaizduokite tipišką žiemos rytą Helsinkio priemiestyje. Lauke spaudžia -20°C ar net -25°C šaltis, pusnys siekia kelius. Tačiau čia neišgirsite to, kas įprasta mūsų kiemuose – beviltiško starterio sukimo, variklio „kosėjimo“ ir dešimčių automobilių, burzgiančių po langais tirštuose dūmų debesyse. Suomiai sėda ir važiuoja. Kaip?

Paprastam vairuotojui tai skamba kaip magija, tačiau Skandinavijos šalyse tai – paprasta fizika, griežti įstatymai ir vienas genialus prietaisas, kurį galima rasti beveik kiekviename automobilyje.

Štai kaip šiauriečiai išsprendė amžiną žiemos problemą.

Pirmoji taisyklė: jokių dūmų kieme

Pirmas dalykas, kuris šokiruotų atvykėlį iš Rytų Europos – Skandinavijoje griežtai draudžiama „šildyti“ automobilį tuščiąja eiga.

Už variklio palikimą įjungtą kieme ar aikštelėje ilgiau nei kelias minutes gresia solidžios baudos. Įstatymo logika paprasta: tankiai apgyvendintose teritorijose dešimčių automobilių išmetamosios dujos, ypač esant šaltam orui, sukuria toksišką smogą. Čia bendruomenės sveikata ir švarus oras yra svarbiau nei vieno vairuotojo noras sėdėti šiltai.

Tad jei negalima šildyti variklio jį užvedus, kaip jie apskritai pajuda iš vietos?

Slaptas ginklas – paprastas 220V kištukas

Atsakymas slypi po variklio dangčiu. Didžioji dauguma automobilių Suomijoje, Švedijoje ir Norvegijoje (net ir senesnių modelių) turi įmontuotus elektrinius variklio bloko šildytuvus.

Tai nėra sudėtinga sistema. Tai paprastas kaitinimo elementas, kuris veikia nuo buitinio elektros tinklo – lygiai taip pat, kaip jūsų virdulys.

i

Kaip tai veikia?

1. Vakare pastatę automobilį, vairuotojai prijungia laidą į specialų lizdą, esantį ant namo sienos arba ant stulpelio automobilių aikštelėje.
2. Likus porai valandų iki kelionės, šildytuvas įsijungia (dažnai naudojami laikmačiai).
3. Prietaisas pašildo aušinimo skystį (antifrizą) ir alyvą karteryje.

Rezultatas: Ryte, net esant -25°C, variklis yra šiltas, o alyva – skysta. Pasukus raktelį, automobilis užsiveda akimirksniu, tarsi lauke būtų vasara. Jokių kančių starteriui, jokio streso akumuliatoriui.

Infrastruktūra, kuri veikia

Žinoma, vien šildytuvo automobilyje nepakaktų – reikia, kur jį įjungti. Skandinavijoje tai išspręsta valstybiniu lygiu.

„Rozetės stulpeliai“ yra norma ne tik privačiuose namuose, bet ir:

• Daugiabučių kiemuose;
• Savivaldybių aikštelėse;
• Darboviečių stovėjimo zonose.

Daugelis šių stulpelių turi laikmačius. Vairuotojas nustato, kad išvažiuos 7:00 val., ir sistema pradeda šildyti automobilį likus reikiamam laikui. Atėjus į automobilį, ne tik variklis būna šiltas, bet dažnai ir salone veikia papildomas elektrinis pūstuvas, tad langai jau būna atitirpę.

O kaip populiarusis „Webasto“?

Daugelis paklaus – o kodėl nenaudoti autonominių kuro šildytuvų (pvz., „Webasto“), kurie degina benziną ar dyzeliną?

Įdomu tai, kad Skandinavijos miestuose jie taip pat nėra labai pageidaujami dėl tų pačių ekologinių priežasčių – jie teršia orą. Autonominiai šildytuvai paliekami sunkvežimių vairuotojams, medžiotojams ar tiems, kurie gyvena toli už miesto ribų. Mieste karaliauja tyla, švara ir elektra.

i

Ko galime pasimokyti?

Suomių pavyzdys moko mus esminės pamokos: reikia kovoti su priežastimi (šaltu varikliu), o ne su pasekme (sunkiu užvedimu).

Užuot kiekvieną rytą trumpinę variklio tarnavimo laiką „šaltu startu“, jie investuoja į paprastą technologiją. Taip, tai reikalauja infrastruktūros, tačiau rezultatas atsiperka su kaupu:

• Mažesnės kuro sąnaudos starto metu.
• Ilgiau tarnaujantis variklis ir akumuliatorius.
• Švaresnis oras mieste.
• Jokio rytinio streso.

Galbūt mūsų daugiabučių kiemuose „rozečių stulpeliai“ dar atrodo kaip tolima ateitis, tačiau pati idėja – ruoštis žiemai technologiškai, o ne kliautis sėkme – tikrai verta dėmesio.