Anglijoje dirbu 12 valandų per dieną kalakutienos fabrike, bet jaučiuosi laisvesnė nei bet kada anksčiau – gerai, kad išvykau

Pastarosiomis dienomis socialiniuose tinkluose plačiai aptarinėjama moters iš Lietuvos prisipažinimas apie savo patirtį užsienyje.

Ji pasakoja, kad būdama 45-erių metų priėmė drąsų sprendimą išvykti dirbti į Angliją. Nors darbas ten sunkus – daugiau nei 12 valandų per dieną prie kalakutienos fabriko linijos, ji atskleidžia, kad pirmą kartą gyvenime jautėsi tikrai laisva.

„45 metus gyvenau Lietuvoje, kol nusprendžiau išvykti į Angliją. Net negaliu žodžiais apsakyti jausmo, kurį ten patyriau – tai laisvė, kurios niekada anksčiau nebuvau jutusi. Taip, dirbame ilgas valandas, darbas monotoniškas ir fiziškai sunkus, bet aš jaučiuosi pailsėjusi, ne pavargusi. Labiausiai mane stebina kasdienio gyvenimo lengvumas – gatvėje galiu laisvai šypsotis, nesijausti nejaukiai, nebijoti nepažįstamų žmonių žvilgsnių. Net jei nemoku kalbos, viskas išsprendžiama, viskas įmanoma“, – rašo ji.

Kontrastas su gyvenimu Lietuvoje, anot jos, milžiniškas. Grįžusi namo, ji vėl pasijunta lyg kas uždėtų nematomus pančius:

„Čia, atrodo, viskas tampa sunku, varžanti. Tarsi būtum įstrigęs vienoje vietoje, be galimybės laisvai kvėpuoti.“

Ši atvira istorija sukėlė šimtus komentarų socialiniuose tinkluose. Vieni pritaria moters jausmams, sakydami, kad patys patyrė panašių dalykų, o kiti pabrėžia, kad sunkus darbas užsienyje nėra sprendimas. Tačiau ji nepaliko abejingų – jos patirtis ryškiai išryškina skirtumus tarp kasdienio gyvenimo Lietuvoje ir gyvenimo užsienyje.

„Aš taip pat gyvenu užsienyje – Vokietijoje, kur jaučiuosi daug laisviau. Čia mano namai, bet mano širdis visada liks Lietuvoje“, – savo jausmais dalijasi komentatorė Alina, pridurdama, kad gyvenimas Vokietijoje teka sparčiau.

Kita komentatorė teigia, kad dažnai lankosi Anglijoje ir ypač vertina vietinių žmonių atvirumą: „Man patinka, kad ten žmonės dažniau šypsosi, parduotuvėje kasininkė gali pagirti manikiūrą, o jei kas nors netyčia užlipa ant kojos, visada atsiprašo.“ Kartu ji priduria, kad ir Lietuvoje galima jaustis laisvai, tik mūsų visuomenė uždaresnė.

Kita moteris rašo, kad save vadina pasaulio piliete. Būdama Lietuvoje, ji dažnai ilgisi užsienio šalių ir ten patirtos atmosferos.

Tuo tarpu ne visi komentatoriai buvo tokie švelnūs. Kai kurie savo vertinimus išsakė daug griežtesnius.

„Taip, toks yra tikras gyvenimas – svetimoje šalyje ant konvejerio juostos, kalakutienos fabrike, kur net nesupranti kalbos. Kai sunkiu darbu gadini sveikatą, neturėtum grįžti į Lietuvą apkrauti mūsų medicinos sistemos“, – aštriai rašo vienas komentatorius.

Vyras, pats pusmetį praleidęs Anglijoje, savo patirtį prisimena kaip niūrią:

„Man tai buvo tarsi košmaras. Vietiniai gyventojai visiškai nepriima imigrantų, o lietuvių pokalbiai dažniausiai sukosi tik apie vieną dalyką – kiek kas uždirba fabrike. Tai mane paveikė slegiančiai, ir aš supratau, kad toks gyvenimas – ne man.“

Ieva bando apibendrinti situaciją kitaip – jos nuomone, problema slypi ne šalyje, o pačių žmonių jausmuose:

„Jei Lietuva turėtų daugiau aiškiai matomų galimybių ar amatų, kuriais galėtum iš tiesų didžiuotis, gyvenimas čia atrodytų labiau prasmingas. Tada galėtum vaikščioti po savo miestelį iškelta galva. Bet dabar, lygindamasis su pažįstamais, kurie išvyko gyventi kitur, jautiesi prastesnis. Štai kodėl anonimiškumas svetimoje šalyje atrodo toks patogus.“

Dar viena komentatorė į situaciją žiūri ramiau ir pabrėžia, kad šiais laikais žmonės turi visas galimybes gyventi ten, kur jiems labiausiai patinka. „Aš pati, nepaisant pilko klimato, myliu Lietuvą ir jaučiuosi gimusi tinkamoje vietoje. Tačiau visiškai priimu tai, kad kiti gali jaustis visiškai kitaip. Jei kas nors jaučiasi artimesnis gyvenimui užsienyje – šiais laikais yra visos galimybės persikelti.“

Už šį tekstą dėkojame Alinai.