Visi aplinkui man patarė: „Eik į gamyklą, ten rimtas darbas, ne sėdėjimas biure prie kompiuterio.“ Bet ar jie patys ten dirbo? Mano draugas nusprendė išbandyti. Jis dvejus metus dirbo prie staklių ir papasakojo, kaip viskas iš tikrųjų vyksta. Po jo istorijos tapo aišku, kodėl žmonės gamykloje ilgai neužsibūna.
Jis įsidarbino CNC staklių operatoriumi. Skamba įspūdingai, tiesa? Tačiau realybė buvo kitokia: nuo pirmos dienos jis gyveno griežto ritmo sąlygomis. Visą dieną stovėti prie staklių, jokios laisvės, jokių neplanuotų pertraukėlių, net nerūkantiems. Pavėlavai? Lauk papeikimo.
Griežtos darbo sąlygos
Cechas – atskira tema. Žiemą jame šalta, vasarą – tvanku. Betoninės grindys taip vargina kojas, kad namo grįžti vos paeidamas. Visur stebėjimo kameros – net čiaudėti negali be viršininkų dėmesio. Asmeninis bendravimas cechuose minimalus, nes dėl triukšmo kalbėtis beveik neįmanoma.
Darbo grafikas – klasikinis pamaininis: dvi pamainos po 12 valandų. Pirmuosius kelis mėnesius draugas dar buvo entuziastingas, bet po pusmečio atrodė kaip žmogus, visą gyvenimą tempęs cemento maišus.
Komanda? Čia viskas labai nevienareikšmiška. Vieni ateina siekdami įsiteikti vadovams – su tokiais geriau nesusidurti. Kiti tiesiog rūpinasi savo šeima. Tačiau jokios „komandinės dvasios“ čia nėra.
Kodėl atlyginimai maži?
Galima dirbti už bazinį atlyginimą arba imtis papildomų pamainų. Draugas bandė uždirbti daugiau, dirbdamas viršvalandžius, bet net ir tada uždarbis neviršijo 20 % bazinio atlyginimo. Ir tai darbas, kuriame rizikuoji sveikata! Įranga sena, triukšmas nuolatinis, o saugos priemonės taikomos tik minimaliai.
Perspektyvų, anot jo, beveik nėra. Į gamyklą ateina tie, kurie ieško stabilumo. Tačiau realybėje esi tarsi robotas: stovi prie mašinos, vykdai planą ir negalvoji apie karjeros augimą.
Kodėl jaunimas išeina?
Priežastis akivaizdi: atlyginimai menkai motyvuoja. Jauni žmonės renkasi ne visą darbo dieną, laisvai samdomą darbą ar mokosi naujų profesijų. Persikelti į didmiestį ar dirbti sau atrodo lengviau nei kęsti gamyklos rutiną.
Draugas pastebėjo, kad gamykla tampa vieta tiems, kurie neturi kitų pasirinkimų. Dauguma darbuotojų – pensininkai arba žmonės, artėjantys prie pensinio amžiaus. Jaunimo beveik nėra.
Šiandien gamyklos praranda darbuotojus ne vien dėl atlyginimų. Žmonės išeina, nes nori daugiau: pagarbos, komforto, perspektyvų. Kol to nebus, jokie pinigai neišlaikys darbuotojų ilgam.
Daugelis didelių įmonių skundžiasi darbuotojų trūkumu, bet kas ten eis, jei sąlygos nesikeičia?
Draugas gamyklą paliko po dvejų metų. Taip, darbas užgrūdino jo charakterį, bet jis suprato vieną dalyką: gamyklos „stabilumas“ – tai mitas. Kol nepasikeis darbo sąlygos, jaunimas ir toliau ieškos kitų kelių.
Svarbu:
Šis straipsnis paremtas vieno asmens, dirbusio konkrečioje gamykloje, asmenine patirtimi ir subjektyviais įspūdžiais. Jis atspindi tik vieną galimą darbo gamykloje scenarijų.
Darbo sąlygos, atlyginimai, komanda, vadovybės požiūris ir karjeros perspektyvos gali labai skirtis priklausomai nuo konkrečios gamyklos, jos vietos, pramonės šakos, technologijų lygio, įmonės kultūros ir šalies. Aprašyta patirtis nėra universali visai pramonei.
Perteikiu istorijas ir pastebėjimus, bet nesu užimtumo, gamybos, darbo teisės ar darbuotojų saugos ir sveikatos ekspertas. Ši medžiaga nėra profesionali konsultacija dėl karjeros pasirinkimo ar darbo sąlygų.
Prieš priimdami svarbius sprendimus dėl karjeros ar vertindami galimus darbus, rekomenduojame atlikti išsamų tyrimą, rinkti informaciją iš įvairių šaltinių, konsultuotis su įdarbinimo specialistais, išstudijuoti atsiliepimus apie konkrečias įmones ir tiesiogiai sužinoti apie darbo sąlygas potencialiame darbe.
