Telefonais šiandien naudojamės kaip rankomis, todėl nenuostabu, kad kiekvienas skilimas ar įbrėžimas erzina labiau nei reikia. Kai ekrano keitimas kainuoja tiek, kiek savaitgalis pajūryje, tampa svarbu ne tik dizainas, bet ir apsauga. Čia susiduria du variantai – klasikinis apsauginis stiklas ir moderni hidrogelio plėvelė, apie kurią pardavėjai pasakoja taip, lyg ji būtų stebuklingas išradimas. Deja, realybė daug paprastesnė.
Hidrogelio plėvelė išpopuliarėjo todėl, kad ji lengva, minkšta ir beveik nepastebima. Telefono ekranas atrodo tarsi nuogas, o švelnus paviršius iš pradžių net smagiau slysta po pirštų pagalvėlėmis nei stiklas. Be to, daugelis žmonių patiki pažadu, kad plėvelė „gijimą“ atlieka pati – mažos įbrėžimų žymės dingsta, jei tik telefonas pašyla arba jei paviršių kiek pakaitini. Tokia savybė tikrai egzistuoja, bet tik tol, kol pažeidimas yra toks menkas, kad plėvelės struktūra realiai neplyšta. Jei ekranas braukiasi raktų, smėlio grūdelių ar kietų dulkių, plėvelė nieko neišgydys – žyma tiesiog išlieka arba tampa šiek tiek mažiau pastebima. Tai daugiau kosmetinis triukas, o ne apsauga nuo realių pažeidimų.
Didžiausias hidrogelio minusas slypi ten, kur dauguma vartotojų tikisi didžiausios pagalbos – apsaugoje nuo smūgių. Gelio pagrindu sukurta medžiaga yra elastinga ir minkšta, todėl ji visiškai nepaskirsto smūgio jėgos. Telefonas, nukritęs ant kampo ar akmenuko, visą smūgio energiją perduoda tiesiai ekranui. Jei toks įrenginys išgyvena kritimą, turėtumėte dėkoti ne plėvelei, o tam, kad gamintojas telefoną aprūpino plonu grūdinto stiklo sluoksniu pačiame ekrane.
Klasikinis apsauginis stiklas čia elgiasi priešingai. Jis kietas, trapus ir būtent todėl sugeba prisiimti smūgį į save. Įtrūkęs stiklas dažnai išgelbsti ekraną nuo daug brangesnio gedimo. Tokia apsauga nėra graži, kai sudūžta, tačiau būtent to ir tikimasi – ji turi atimti smūgio energiją, o ne būti dekoratyvus sluoksnis.
Kitas klausimas – kaina. Hidrogelio plėvelė neretai parduodama brangiau nei stiklas, nors jos gamyba paprastesnė. TPU pagrindu sukurtas hidrogelis tiesiog išspaudžiamas ir supjaustomas, o stiklas gaminamas sudėtingai: jis pjaustomas CNC aparatais, grūdinamas, poliruojamas, padengiamas oleofobine danga. Kitaip tariant, stiklas iš tiesų kainuoja brangiau gaminti, o ne brangiau todėl, kad taip „turi būti“.
Hidrogelio šalininkai mėgsta pabrėžti, kad plėvelė atrodo natūraliau, nesimato jos kraštų ir ji puikiausiai tinka lenktiems ekranams, kurių stiklas dažnai nepriglaudžiamas iki galo. Tai tiesa – lenkti ekranai yra specifinė zona, kurioje plėvelė kartais yra vienintelė gera išeitis. Tačiau ir čia yra niuansų. Hidrogelio oleofobinė danga nusidėvi greičiau – po kelių savaičių ekranas tampa riebesnis, pirštas slysta sunkiau, o bendras pojūtis prastėja.
Galiausiai tenka atsakyti į paprastą klausimą: ką rinktis? Jei telefoną laikote atskiroje kišenėje, jis niekur nekrinta, o jums svarbu tik apsauga nuo smulkių įbrėžimų ir beveik nematomas paviršius – hidrogelio plėvelė yra labai patogi. Ji apsaugo nuo kasdienio nusidėvėjimo, neapkrauna telefono ir tinka sudėtingiems ekranams. Tačiau jei jūsų telefonas bent kartą yra nukritęs ant grindų ar šaligatvio, ir nenorite mokėti už ekrano keitimą, hidrogelis tikrai nėra jums. Tik stiklas gali realiai absorbuoti smūgį.
Galima tai apibendrinti paprastai: hidrogelis yra kosmetinė apsauga, stiklas – tikroji. Vienas skirtas išlaikyti grožį, kitas – išgelbėti piniginę nuo rimtų išlaidų. Ir prieš klijuojant verta pagalvoti ne apie pakuotės pažadus, o apie tai, kaip jūsų telefonas elgiasi realiame gyvenime.
