Mūsų svetainės skaitytoja Indrė pasidalino jaudinančia istorija apie tai, kaip pastebėjusi sūnaus elgesio pokyčius, ryžosi neįprastam žingsniui – paslėpti diktofoną vaiko drabužiuose. Tai, ką ji atrado, privertė nedelsiant imtis veiksmų. Ši istorija primena, kaip svarbu pasitikėti savo, kaip tėvų, nuojauta ir nebijoti ginti savo vaikų, kai kažkas atrodo negerai.
Skaitykite, ką mums atsiuntė skaitytoja:
Neseniai nuvedžiau sūnų į kitą darželį. Buvo sakoma, kad jis „geresnis” – su drausme ir kvalifikuotais mokytojais. Tačiau pirmąją dieną mane apėmė keistas jausmas, nors ir bandžiau tai neigti pati sau.
Mokytoja iš karto nepaliko gero įspūdžio. Pirmojo susitikimo metu ji gana griežtai pareiškė:
„– Dieve! Mūsų vaikai pasitinka tave įeinant. Į grupę eini vienas. Neįprasta atsisveikinti su mama. Jei liūdi, eik pasivaikščioti. Supratai?”
Norėjau paprieštarauti: „Ar dažnai taip kalbi su keturmečiais?” Bet tylėjau. Pagalvojau – galbūt tiesiog per griežtai žiūriu.
Praėjo kelios dienos. Ir sūnus pasikeitė. Jis nustojo kalbėti. Jis nebedainavo savo mėgstamų dainų. Jo piešiniai – kadaise ryškūs, saulėti – tapo niūrūs.
Kiekvieną vakarą jis tyliai palikdavo grupę. Jis nebėgo pas mane, nesiskundė, nesupyko. Jis tiesiog paėmė mano ranką – ir viskas.
Ir tada nusprendžiau išsiaiškinti tiesą. Ryte, jam besirengiant švarką, atsargiai įdėjau diktofoną į jo kombinezono kišenę. Vakare, grįžusi namo, išsitraukiau jį ir įjungiau pasiklausyti. Tai, ką girdėjau, nebuvo lengva išgirsti. Papasakosiu, kas nutiko.
Iš pradžių įraše buvo girdėti tik įprasti garsai – vaikų žingsniai, juokas, kažkieno dainavimas. O tada staiga pasigirdo mokytojos balsas:
„Pasakiau, atsisėsk! Nežiūrėk į mane taip. Kodėl vėl tyli? Manai, kad kalbėsiu su tavimi kaip motina? — Apie ką? — plonas sūnaus balsas. — Apie tai, kad neklausai. Jei vėl pradėsi nervintis, atsisėsk į šalį.”
Staiga kažkas garsiai nugriuvo. Akimirką stojo visiška tyla. Ir tada labai tyliai pasigirdo mano sūnaus balsas:
„Noriu namo…”
Jaudinausi, bet įrašo išklausiau iki galo. Kitą dieną buvau įstaigoje, ir kartu su personalu nuėjome į darželį.
Kai įėjome į grupę, mokytoja bandė nusišypsoti, bet jos žvilgsnis pasikeitė, kai ji pamatė mano rankose diktofoną ir šalia stovintį personalą.
Po viso šito nusprendžiau daugiau nebevesti sūnaus į šį darželį.
Ką darytumėte, jei atsidurtumėte panašioje situacijoje? Pasidalinkite savo mintimis komentaruose.
