Gyvename laikais, kai atsidarius telefono „Wi-Fi“ nustatymus daugiabutyje, ekranas tiesiog mirga nuo kaimynų tinklų pavadinimų. Nuo šmaikščių „FTB_Furgonas“ iki nuobodžių maršrutizatorių modelių numerių – eteris yra perpildytas. Šiame skaitmeniniame triukšme dažnas vartotojas susimąsto apie privatumą ir saugumą. Ar nebūtų puiku, jei jūsų namų tinklas tiesiog išnyktų iš šio viešo sąrašo? Jei jūsų kaimynas, svečias ar pro šalį einantis praeivis net nežinotų, kad jūsų bute veikia belaidis internetas?
Pasirodo, padaryti savo „Wi-Fi“ tinklą nematomu yra stebėtinai paprasta. Daugelis maršrutizatorių turi šią funkciją, paslėptą vos už kelių paspaudimų, tačiau apie ją žino tik nedaugelis. Visgi, prieš pasijaučiant tikru kibernetinio saugumo agentu, svarbu suprasti, ką ši funkcija iš tikrųjų daro, kaip ją aktyvuoti ir, svarbiausia, kodėl ji gali tapti ne tik apsauga, bet ir dideliu galvos skausmu pačiam savininkui.
Kaip veikia „nematomumo apsiaustas“?
Kiekvienas belaidžio ryšio maršrutizatorius nuolat siunčia signalą, vadinamąjį švyturį, kuris skelbia tinklo pavadinimą arba SSID (Service Set Identifier). Tai tarsi skaitmeninis šauksmas: „Aš esu čia, mano vardas yra Namai_5G, junkitės prie manęs“. Būtent todėl jūsų telefonas ar kompiuteris automatiškai mato visus aplinkinius tinklus. Norint tapti nematomu, tereikia maršrutizatoriui liepti nustoti rėkti savo vardą.
Techniškai tinklas niekur nedingsta. Jis vis dar veikia, vis dar skleidžia bangas, tačiau jis nustoja viešai skelbti savo pavadinimą. Įrenginiai, kurie jau yra prijungti prie tinklo, ir toliau veiks be trikdžių, tačiau kaimynas, bandantis nuskaityti eterį, jūsų tinklo sąraše tiesiog nebematys. Tai sukuria iliuziją, kad jūsų bute interneto nėra arba jis išjungtas.
Kaip tai padaryti savo namuose?
Nors maršrutizatorių gamintojų yra daug – nuo Lietuvoje populiarių „Telia“ dalijamų „Technicolor“ ar „Nokia“ iki „Asus“, „TP-Link“ ar vokiškųjų „Fritz!Box“ – principas visur išlieka labai panašus. Viskas prasideda nuo prisijungimo prie maršrutizatoriaus valdymo pulto. Dažniausiai tai daroma naršyklės lange įvedus adresą 192.168.1.1 arba 192.168.0.1 (tikslų adresą ir prisijungimo duomenis visada rasite ant lipduko, esančio įrenginio apačioje).
Prisijungus prie sistemos, reikia ieškoti skilties, susijusios su belaidžiu tinklu (dažniausiai žymima kaip „Wireless“ arba „Wi-Fi“). Giliau nustatymuose, dažniausiai po „Advanced“ arba „Security“ skirtukais, rasite parinktį, susijusią su SSID transliavimu. Ji gali vadintis „Broadcast SSID“, „Hide SSID“ arba „SSID Visibility“. Jei varnelę nuimsite nuo transliavimo arba uždėsite ant slėpimo, jūsų tinklas tą pačią akimirką dings iš viešosios erdvės. Išsaugojus nustatymus, maršrutizatorius persikraus, ir jūsų „nematomas“ gyvenimas prasidės.
Kodėl tai nėra tikra apsauga nuo įsilaužėlių?
Čia prieiname prie svarbiausios dalies, kurią dažnai nutyli „YouTube“ patarėjai. Tinklo pavadinimo paslėpimas nėra saugumo priemonė. Tai yra privatumo priemonė, ir tai yra du skirtingi dalykai. Saugumo ekspertai dažnai lygina SSID slėpimą su namo numerio nuėmimu nuo durų. Taip, paštininkui ar atsitiktiniam praeiviui bus sunkiau jus rasti, bet vagis, kuris tikslingai ieško jūsų namo, vis tiek jį ras, nes namas niekur nedingo.
Profesionalūs programišiai ar net kiek labiau technologijomis besidomintys paaugliai naudoja specialią programinę įrangą, kuri skenuoja ne tik viešus pavadinimus, bet ir patį duomenų srautą. Kadangi jūsų įrenginiai vis tiek bendrauja su maršrutizatoriumi, šis srautas yra matomas, ir paslėptas tinklo pavadinimas tokiuose skeneriuose vis tiek išryškėja. Todėl, jei slepiate tinklą tikėdamiesi, kad tai apsaugos nuo slaptažodžio nulaužimo, klystate. Stiprus slaptažodis ir WPA3 šifravimo protokolas yra nepalyginamai svarbiau nei tinklo pavadinimo slėpimas.
Nepatogumai, apie kuriuos nepagalvojote
Nematomas tinklas turi vieną didelį trūkumą – jis tampa nepatogus pačiam savininkui. Įsivaizduokite, kad nusipirkote naują išmanųjį televizorių, robotą siurblį arba pas jus atėjo svečių. Įprastai tiesiog pasakytumėte slaptažodį. Dabar procesas tampa kančia.
Norint prijungti naują įrenginį prie paslėpto tinklo, neužtenka jį surasti sąraše, nes jo ten nėra. Turite rankiniu būdu įvesti tikslų tinklo pavadinimą (SSID). Ir čia svarbi kiekviena detalė – didžiosios ir mažosios raidės, tarpai, simboliai. Jei suklysite bent vienu simboliu, prisijungti nepavyks. Dažnai žmonės pamiršta tikslų savo tinklo pavadinimą ir būna priversti vėl jungtis prie maršrutizatoriaus laidu, kad jį pasitikrintų. Be to, kai kurie senesni įrenginiai gali turėti problemų automatiškai prisijungiant prie paslėpto tinklo, kas gali lemti greitesnį baterijos eikvojimą, nes telefonas nuolat aktyviai ieškos to „nematomo“ ryšio.
Kada verta tai daryti?
Visgi, ši funkcija nėra beprasmė. Ji puikiai tinka tiems, kurie gyvena itin tankiai apgyvendintose vietose ir nori sumažinti vizualinį triukšmą eteryje. Tai taip pat gera priemonė apsisaugoti nuo smalsių kaimynų ar vaikų, kurie nuolat bando atspėti slaptažodį tiesiog iš neturėjimo ką veikti. Jei jūsų tinklo nematys, nekils ir pagunda bandyti prie jo jungtis.
Tačiau galutinis verdiktas išlieka pragmatiškas: paslėptas tinklas yra papildomas saugumo sluoksnis, bet ne pagrindinė gynyba. Tai lyg užuolaidos ant langų – jos neleidžia praeiviams matyti, kas vyksta viduje, bet jos nesustabdys, jei kas nors nuspręs išdaužti stiklą. Todėl naudokite šią funkciją protingai, įvertinę, ar papildomas privatumas vertas to nepatogumo, kurį patirsite kaskart bandydami prijungti naują įrenginį.
