Šiandien noriu papasakoti apie nemalonią situaciją. Tai apie sena draugą – žmogų, kuris yra labai nuoširdus ir geranoriškas.
Jis niekada neatsisakydavo padėti, net mažai pažįstamiems žmonėms – pavyzdžiui, kaimynams. Ne kartą paskolino jiems nedideles sumas – iki kelių dešimčių eurų. Aš niekada to nesupratau – juk tai beveik svetimi žmonės. Kaip jie išdrįso prašyti pinigų – liko paslaptis, bet esmė ne čia.
Iš pradžių, pasak draugo, viskas buvo gerai – pinigus grąžindavo laiku. Tačiau paskutinį kartą pinigai taip ir negrįžo. Jis nelindo, galvojo – atsitinka visko. Praėjo kelios savaitės – jokios žinios. Sutikę jį laiptinėje ar kieme kaimynai tiesiog apsimesdavo, kad jo nemato, ir nueidavo kitu keliu.
Po mėnesio, kai draugas pagaliau „išsimeldė“ skolą, jis pasakė, kad daugiau pinigų nebeskolins. Atrodytų – aišku kaip dieną. Bet po kelių dienų kaimynas vėl prisistatė – „labai reikia“, „dukra serga“, „paskolink 200 eurų“.
Draugas mandagiai, bet tvirtai paaiškino: pasitikėjimo kreditas baigėsi, o „nemokamos paskolos“ skyrius – uždarytas. Sakė – jei reikia pagalbos, padėsiu kuo galiu, bet ne pinigais. Kaimynas vos netramdė pykčio, išvadino jį „nežmonišku“ ir dingo.
Draugas – ramus žmogus, nekreipė dėmesio. Bet netrukus prasidėjo keisti dalykai: kažkas pradėjo išimti jo laiškus ir sąskaitas iš pašto dėžutės. Paskui – naktį pasibeldė policija: kažkas skundėsi triukšmu. Bet šeima ramiai miegojo, pareigūnai atsiprašė ir išėjo.
Ryte draugas bandė pasikalbėti su tais „nepastebimais“ kaimynais – niekas neatidarė. Išjungė net televizorių, kad tik apsimestų jog jie ne namie. Draugas išjungė elektros skaitiklį – vis tiek niekas neišėjo.
Bet „kerštas“ peraugo į absurdą: ant jo durų kažkas užrašė žodį „asilas“, rožiniu nagų laku. Vėliau lifte draugas pamatė kaimynę – su tokiais pačiais rožiniais nagais. Mandagiai paprašė nuvalyti „meną“ – buvo pasiųstas toli.
Tuomet draugas pasiskolino iš manęs kamerą – pastatė stebėti duris. Ir štai – vieną vakarą atėjo ta pati šeimos dukra ir vėl pradėjo rašyti kažką ant durų.
Kaip išsprendė istoriją su ta „ypatinga“ šeimyna – jau kita tema. Bet išvada paprasta: žmonės dažnai pamiršta gerumą, bet labai gerai prisimena, jei pasakai „ne“. Ir dar blogiau – kai suaugę elgiasi kaip idiotai, o į šį absurdą įtraukia vaikus.
