Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau girdime diskusijas apie galimybę pereiti prie keturių darbo dienų savaitės. Pavyzdžių esą netrūksta: viena ar kita užsienio įmonė bando trumpinti darbo laiką, kai kurios šalys imasi eksperimentų, o socialiniuose tinkluose plinta idėja, kad trumpesnė savaitė išgelbėtų nuo perdegimo, suteiktų daugiau laisvalaikio ir padarytų darbuotojus laimingesnius. Viskas skamba tarsi modernios gerovės valstybės vizija, bet ar tai iš tiesų realu? O galbūt keturių darbo dienų savaitė yra tiesiog patraukliai supakuotas mitas, kurio pasekmės Lietuvai būtų ne tik skaudžios, bet ir katastrofiškos?
Šiame straipsnyje pabandysime kritiškai pažvelgti į šią idėją. Neapsiribosime tik gražiais lozungais apie „didesnę gyvenimo kokybę“, o gilinsimės į tai, ką iš tikrųjų reikštų keturių dienų savaitė Lietuvos ekonomikai, smulkiajam verslui, viešajam sektoriui ir kiekvienam paprastam žmogui. Iš pirmo žvilgsnio tokia reforma atrodo patraukli, bet nuodugniau panagrinėjus, ji tampa absurdiška.
Argumentai už keturias dienas dažnai romantizuojami
Prieš pereinant prie kritikos, verta išsiaiškinti, kodėl apskritai ši tema įgauna populiarumo. Palaikytojai dažnai pateikia kelis pagrindinius argumentus: neva trumpesnė savaitė pagerintų psichologinę sveikatą, padidintų darbo našumą, sumažintų sergamumą ir net pagerintų darbo bei asmeninio gyvenimo balansą. Atrodo gražiai, tiesa? Bet ar šie argumentai turi realų pagrindą Lietuvos sąlygomis?
Pavyzdžiui, teigiama, kad dirbdami mažiau žmonės dirbtų efektyviau. Tačiau kas užtikrins, kad sumažinus dienų skaičių, bet palikus tą patį darbo krūvį, žmonės nesusidurs su dar didesniu stresu? Efektyvumo didinimas nėra automatinis – jis reikalauja technologijų, inovacijų, procesų optimizacijos. Lietuva, deja, nėra technologinių milžinų šalis, kur visi sektoriai veikia aukščiausiu produktyvumo lygiu. Didžioji dalis mūsų darbo rinkos remiasi realiu žmogaus darbu – statybose, gamyboje, transporte, aptarnavimo sektoriuje. Šiose srityse neįmanoma „sukompresuoti“ penkių darbo dienų į keturias neprarandant kokybės.
Dar viena populiari tezė – kad darbuotojai būtų laimingesni. Bet ar tikrai? Jei įmonės priverstos per keturias dienas padaryti tiek pat, kiek per penkias, darbuotojai susidurtų su dar didesne įtampa, prailgintomis darbo valandomis ir prarastu ritmu. Vietoje laimės – dar vienas dirbtinis spaudimas.
Lietuvos darbo rinkos realijos: mes dar ne Skandinavija
Keturių dienų savaitė dažniausiai minima kaip Skandinavijos modelio atspindys. Šios šalys garsėja aukštu produktyvumu, stipria socialine apsauga, technologiniais sprendimais. Tačiau Lietuva šiandien – vis dar besivystanti ekonomika, kurios darbo našumas atsilieka nuo Vakarų. Eurostato duomenimis, Lietuvos darbo našumas vienam darbuotojui vis dar yra apie 30–40 proc. mažesnis nei Europos Sąjungos vidurkis.
Tai reiškia, kad mūsų darbo rinka nėra pajėgi užtikrinti tokio pat rezultato per trumpesnį laiką. Jei Skandinavijos darbuotojas per keturias dienas gali padaryti tiek, kiek lietuvis per penkias, tai kodėl mes, dar net nepasiekę jų lygio, turėtume trumpinti laiką? Rezultatas būtų akivaizdus – mažesnė ekonominė grąža, mažesni atlyginimai, mažesnis konkurencingumas.
Dar viena Lietuvos specifika – didžiulis emigracijos spaudimas ir nuolatinis darbuotojų trūkumas. Dabar jau verslininkai aimanuoja, kad sunku rasti žmonių dirbti. Jei dar oficialiai sutrumpintume darbo savaitę, trūkumas būtų katastrofiškas. Verslas tiesiog nebepajėgtų užtikrinti paslaugų ar gamybos apimčių.
Ką reikštų smulkiajam verslui?
Įsivaizduokite mažą šeimos kavinę Vilniuje ar Kaune. Jau dabar savininkai balansuoja tarp nuomos kainų, energijos sąnaudų, darbuotojų algų ir klientų srautų. Jei tokia kavinė privalėtų pereiti prie keturių darbo dienų savaitės, kokios būtų pasekmės?
Visų pirma, reikėtų samdyti daugiau darbuotojų, kad padengtų darbo laiką. Bet darbo rinkoje jų nėra. Jei pavyktų rasti – reikėtų mokėti daugiau algų. Tai reikštų, kad kavos puodelis kainuotų ne 3 eurus, o 4,50. Klientai pradėtų burbėti, lankytojų sumažėtų. Vadinasi, arba verslas bankrutuotų, arba paslaugos kokybė kristų.
Tas pats galioja ir gamybos sektoriuje. Mažesnė darbo trukmė reikštų mažesnę gamybos apimtį. Eksportuojančios įmonės prarastų konkurencingumą, nes užsakovai rinktųsi partnerius Lenkijoje ar Čekijoje, kur darbo savaitė tebėra penkios dienos. Tai – tiesioginė grėsmė Lietuvos ekonomikai.
Viešasis sektorius – dar didesnis chaosas
Ar įsivaizduojate, ką keturių darbo dienų savaitė reikštų viešajam sektoriui? Poliklinikos, registracijos eilės, mokyklos, darželiai – viskas susitrauktų į keturias dienas. Dabar žmonės ir taip piktinasi, kad reikia laukti mėnesius, kol pateks pas gydytoją. Įsivaizduokite, kas nutiktų, jei darbo laikas dar labiau sumažėtų.
Mokyklų atveju – mokiniai per savaitę turėtų tą pačią programą, tik sugrūstą į keturias dienas. Tai reiškia ilgesnes pamokas, didesnį krūvį vaikams, mažiau kokybiško mokymosi. Ar tikrai tai žingsnis į priekį?
O ką kalbėti apie viešąją administraciją. Registrų centras, „Sodra“, savivaldybės – viskas taptų dar mažiau prieinama paprastam žmogui. Žmonės stovėtų eilėse, nes paslaugų prieinamumas būtų sumažėjęs 20 procentų. Visi tie, kurie kalba apie „geresnę gyvenimo kokybę“, kažkodėl pamiršta, kad gyvenimas neapsiriboja tik darbuotoju, bet ir paslaugų gavėju.
Ekonominė logika paprasta – už viską sumoka mokesčių mokėtojas
Jeigu darbo savaitė trumpėtų, atlyginimai neišvengiamai kristų. Tai nepopuliari tiesa, bet kitaip būti negali. Jei verslas negali pagaminti tiek pat per trumpesnį laiką, jis uždirba mažiau. Uždirbdamas mažiau, negali mokėti tokių pačių algų. Vienintelis būdas išlaikyti atlyginimus būtų valstybės subsidijos, bet iš kur jos atsirastų? Iš mūsų pačių kišenės.
Lietuva jau dabar turi didžiulę biudžeto naštą – pensijos, sveikatos apsauga, gynybos išlaidos. Jei pridėtume dar ir subsidijas trumpesnei darbo savaitei, tai reikštų tik vieną dalyką – didesnius mokesčius. Vadinasi, vietoje žadėtos „gerovės“ žmonės gautų dar didesnį spaudimą.
Kultūrinis aspektas – ar lietuviai pasiruošę?
Kitas svarbus aspektas – kultūrinė darbo etika. Lietuviai per šimtmečius buvo įpratę sunkiai dirbti. Tai yra mūsų tautos mentaliteto dalis – darbštumas, atsakomybė, kruopštumas. Keturių darbo dienų savaitė ne tik prieštarautų šiam įpročiui, bet ir kurtų naują pavojingą normą: „dirbti kuo mažiau, gauti kuo daugiau“.
Tai reikštų, kad iš esmės griauname pačią darbo kultūrą. Jauni žmonės, kurie dar tik pradeda savo karjerą, užaugtų su iliuzija, kad gyvenime viskas turi būti lengva, o pastangos nereikalingos. Ar tai ta kryptis, kuria norime judėti kaip visuomenė?
Kas lieka už gražių šūkių?
Keturių darbo dienų savaitė gražiai atrodo ant popieriaus, bet tikrovėje tai būtų chaosas. Ekonomika prarastų konkurencingumą, smulkusis verslas bankrutuotų, viešasis sektorius sustotų, paslaugų prieinamumas kristų, o paprasti žmonės gautų mažesnes algas ir didesnius mokesčius.
Vietoje to, kad aklai sektume madingais eksperimentais, Lietuvai reikia galvoti, kaip iš tiesų kelti darbo našumą – investuoti į technologijas, švietimą, darbuotojų kvalifikaciją. Tik tada, kai pasieksime Skandinavijos lygį, galėsime svarstyti apie tokius modelius. Dabar tai būtų tik žalingas eksperimentas, kainuojantis mūsų ateitį.
Išvada – keturių dienų darbo savaitė Lietuvai yra visiškai nenaudinga
Diskusijos apie keturias darbo dienas yra patrauklios tik tol, kol jos lieka socialinių tinklų burbuluose. Kai tik pažvelgi į realybę, tampa akivaizdu, kad tai – visiškai nepraktiška idėja. Lietuvai reikia ne trumpinti darbo laiką, o mokytis dirbti efektyviau, naudoti technologijas, didinti produktyvumą.
Trumpesnė savaitė būtų graži iliuzija, bet ne realus sprendimas. O mes, kaip visuomenė, negalime sau leisti gyventi iliuzijomis.
