Išvykstate į mišką atsipalaiduoti. Gaivus oras, tyla, paukščiai, laisvai lakstantis šuo. Atsegate pavadėlį, nes „tegul išsibėgioja“, ir po kelių akimirkų jūsų keturkojis dingsta tarp medžių, sekdamas kvapą, kuris jam atrodo svarbesnis už visą pasaulį. Praeina minutė. Tada dar viena. Tyla. Ir tuomet prasideda panika.
Pirmoji instinktyvi reakcija – bėgti ir rėkti. Šaukti vardą, vis garsiau ir desperatiškiau. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo logiška: jei pasiklydo, reikia garsiai kviesti. Tačiau būtent čia slypi klaida, kuri gali tik pabloginti situaciją.
Kodėl rėkimas veikia prieš jus
Miškas nėra atvira pieva. Tankmėje garsas sklinda kitaip – jį iškraipo aidas, sugeria medžiai, nukreipia reljefas. Šuo, net ir turėdamas puikią klausą, gali sunkiai nustatyti, iš kurios pusės sklinda balsas. Jei tuo pat metu jūs judate ir bėgiojate ratais, tampate nuolat besikeičiančiu garso šaltiniu. Gyvūnui dar sunkiau suprasti, kur jūs esate.
Yra ir kita problema – psichologinė. Jei šuo supranta, kad nebegirdi jūsų aiškiai ar pasiklydo, jis pats patiria stresą. O kai į tą stresą įsilieja aukštas, panikos kupinas jūsų riksmas, situacija jam tampa dar grėsmingesnė. Gyvūnas gali suvokti tokį toną kaip pavojų. Išgyvenimo instinktas liepia slėptis, o ne lėkti link chaoso šaltinio. Net atsidavęs augintinis gali tiesiog sustingti ar pasislėpti netoliese, neatsiliepdami į jūsų šauksmus.
Ką daryti vietoje to?
Pirmas ir sunkiausias žingsnis – sustoti. Ne simboliškai, o tiesiogine prasme. Likti toje vietoje, kur paskutinį kartą matėte šunį. Tapti nejudančiu orientyru, o ne blaškančiu veiksniu. Šuns uoslė yra kur kas stipresnė nei žmogaus. Jei neskubėsite ir nepaliksite daugybės naujų pėdsakų, gyvūnas turi daugiau šansų grįžti į tą vietą, kur jus prarado.
Antras žingsnis – kalbėti ramiai. Jei šaukiate, darykite tai įprastu, kasdieniu tonu, kuriuo kviečiate jį namuose. Venkite isterijos. Dar geriau naudoti neutralius signalus, kurie nėra iškraipomi emocijų – švilpuką, plojimą ar net pažįstamą maisto maišelio čežėjimą. Tokie garsai šuniui yra aiškesni ir mažiau keliantys įtampą.
Jei per 15–20 minučių augintinis negrįžta, palikite savo daiktą – striukę ar džemperį – toje vietoje, kur laukiate. Kvapas gali tapti orientyru, prie kurio šuo sugrįš, net jei jūs tuo metu pradėsite apgalvotą paiešką aplinkui.
Kodėl ramybė padeda daugiau nei panika
Šuo miške remiasi uosle ir instinktais. Jis gali nueiti toliau, nei jums atrodo, bet taip pat geba sekti kvapą atgal. Chaotiškas judėjimas ir rėkimas tik sukuria papildomą triukšmą bei painiavą. Ramybė, stabilumas ir pažįstami signalai padidina tikimybę, kad pasiklydęs gyvūnas jus ras greičiau.
Miške svarbiausia ne garsas, o aiškus, ramus orientyras. Ir dažnai būtent tylus laukimas yra veiksmingesnis nei desperatiškas šauksmas.
