Antikvarinių daiktų rinkoje ir net įprastose parduotuvėse dažnai kyla klausimas: kaip atskirti tikrą krištolą nuo paprasto stiklo? Daugelis gaminių, pateikiamų kaip elitinė medžiaga, pasirodo esą meistriškai pagamintos klastotės. Tai kelia sunkumų pirkėjams, norintiems įsigyti tikrą nepadirbtą daiktą.
Krištolo istorija ir savybės
Istoriškai krištolas nėra vienas cheminis elementas, o ypatinga stiklo rūšis. Jo unikalios savybės, tokios kaip skaidrumas ir blizgesys, atsirado dėl švino oksido pridėjimo. 1676 m. George’as Ravenscroftas žymiai padidino šio komponento kiekį, sukūręs medžiagą su išskirtiniu blizgesiu, kuri greitai pelnė pripažinimą.
Nuo XVIII a. krištolo dirbiniai Europoje tapo statuso ir turto simboliu, didindami jų savininkų prestižą. Tačiau XX a. pabaigoje atsirado prieinamesnių analogų, o didelė paklausa paskatino daugybę padirbinių. Nesąžiningi gamintojai pradėjo paprastą stiklą su minimaliu švino kiekiu siūlyti kaip brangų krištolą, dažnai pateikdami dvi versijas: turtingiems pirkėjams ir tiems, kurie nori tik prabangos įspūdžio.
Kaip atskirti krištolą nuo stiklo?
Yra įvairių būdų patikrinti autentiškumą, bet ne visi jie patikimi. Pavyzdžiui:
- Melodinis skambėjimas. Manoma, kad braukiant pirštu per stiklo kraštą, tikras krištolas išleidžia būdingą „krištolinį“ garsą. Tačiau ne visi sugeba pagauti šį subtilų skirtumą, ypač turint normalią klausą.
- Svoris. Krištolas sunkesnis už stiklą dėl švino, tačiau norint objektyviai įvertinti, reikia dviejų identiškų daiktų – vieno stiklinio ir vieno krištolinio, o tai retai įmanoma.
- Tvirtumas. Teiginys, kad krištolas tvirtesnis, ginčytinas – tikrai neverta to tikrinti mėtant gaminį.
Antikvarinių daiktų prekeiviai ir kolekcionieriai naudoja patikimiausią būdą: ultravioletinę (UV) spinduliuotę. Šis metodas leidžia tiksliai nustatyti autentiškumą, nerizikuojant pažeisti daiktą.
UV šviesos metodas: kaip tai veikia?
Visiškoje tamsoje, apšviestas UV lempa (arba paprastu UV žibintuvėliu), tikras krištolas švyti mėlynai arba šviesiai mėlynai (kartais su violetiniais atspalviais) dėl švino oksido. Įprastas stiklas ar padirbinys skleidžia žalsvą švytėjimą dėl geležies oksido. Kuo sodresnis mėlynas atspalvis, tuo didesnis švino kiekis.
Šis patikrinimas paprastas ir prieinamas: užteks įprasto UV žibintuvėlio. Tai leidžia atskirti krištolą nuo stiklo ir išvengti padirbinio pirkimo. Norint patikrinti, išjunkite šviesą ir nukreipkite UV spindulį į objektą – mėlynas švytėjimas patvirtins autentiškumą, o žalias – paprastą stiklą.
Praktinis pavyzdys iš gyvenimo
Kaip jau buvo pranešta anksčiau, vienas maskvietis susidūrė su problema, kai nulūžo jo krištolinės taurės rankena. Parduotuvės, kurioje buvo įsigytas rinkinys, pardavėja tik gūžtelėjo pečiais, sakydama, kad tokie daiktai nebegaminami. Sarkastiškai ji patarė nulaužti visų kitų taurių rankenas, kad jos atrodytų vienodai. Šis incidentas rodo, kad net vertingi daiktai gali sukelti netikėtų sunkumų, todėl autentiškumo tikrinimas yra būtinas.
