Židiniai ir malkinės krosnelės suteikia namams jaukumo, šilumos ir saugumo jausmą, tačiau tuo pačiu jos gali tapti ir nematomu taršos šaltiniu, jei kūrenamos netinkamai. Mažos, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos eksploatavimo klaidos neretai lemia, kad krosnelė ima rūkti, šildyti mažiau nei galėtų, o į aplinką išmetama gerokai daugiau kietųjų dalelių nei būtina. Būtent tai patvirtino Štraubinge įsikūręs Technologijų ir paramos centras (TFZ), išsamiai ištyręs, kaip netinkamas kūrenimas veikia šilumos gamybą ir taršą, ir nustatęs penkias klaidas, kurios pasitaiko ypač dažnai ir kurios gali nulemti skirtumą tarp efektyvaus šildymo ir tikro smulkiųjų dalelių „taršėjo“.
1. Atvira ventiliacijos anga: krosnelė dirba visu pajėgumu, net kai to nereikia
Daugelis krosnelių savininkų, užkūrę ugnį, paprasčiausiai pamiršta uždaryti grotelių ventiliacijos angą. Ji skirta tik pradinei fazei, kai ugniakurui reikia daugiau deguonies, tačiau palikta atvira vėliau ji nuolat tiekia orą iš apačios, todėl malkos dega per greitai, per karštai ir labai netolygiai. Toks degimas ne tik mažina šildymo efektyvumą, bet ir žymiai padidina kietųjų dalelių išmetimą. Po užkūrimo oro tiekimą reikia palaipsniui sumažinti tol, kol liepsna taps stabili, rami ir tolygi — būtent tada degimas tampa švaresnis, o šilumos atidavimas kur kas optimalesnis.
2. Per vėlai dedamos naujos malkos: ugniakuras atšąla ir ima smilkti
Kita labai dažna klaida — papildyti krosnelę tik tada, kai žarijų lieka vos keli raudoni taškai. Tuo metu degimo kamera jau būna praradusi temperatūrą, todėl naujos malkos ne degti, o smilkti pradeda, o šis etapas yra vienas taršiausių. Kai kuriais atvejais susikaupusios dujos gali net staiga užsiliepsnoti — šį reiškinį specialistai vadina deflagracija. Kur kas saugiau ir efektyviau malkų pridėti tada, kai geltonos liepsnos ima silpti, tačiau šiluma kameroje vis dar išlikusi — tuomet temperatūra išsaugoma, malkos užsidega greitai ir išmetama žymiai mažiau teršalų.
3. Drėgna mediena: tikras efektyvumo „žudikas“
Didžiausia ir dažniausiai pasitaikanti klaida — kūrenti drėgną medieną. Jei jos drėgmė viršija 20 procentų, didelė dalis energijos pirmiausia sunaudojama vandeniui išgarinti, todėl ugnis dega vangiai, skleidžia daug dūmų, o kietųjų dalelių kiekis ore smarkiai padidėja. TFZ duomenimis, tarša drėgnomis malkomis gali padidėti kelis kartus. Optimalus drėgmės lygis — 15–20 procentų, o tam reikalingas bent dvejų metų džiovinimo laikotarpis gerai vėdinamoje, nuo lietaus apsaugotoje vietoje. Tinkamai paruošta mediena dega karščiau, švariau ir leidžia iš tos pačios malkų krūvos gauti daug daugiau šilumos.
4. Per daug malkų vienu metu: užblokuojamas oras ir susidaro dūmai
Gana natūrali klaida — bandymas pridėti daugiau malkų, kad jos degtų ilgiau ir rečiau reikėtų papildyti. Vis dėlto malkinės krosnelės suprojektuotos taip, kad efektyviausiai dirba su mažesniais malkų kiekiais. Per didelis kiekis užkemša degimo kamerą, oro srautas nepasiekia liepsnos, degimas tampa nepilnas ir vietoj šilumos gauname dūmus ir suodžius. Geriausia dėti mažesnes porcijas dažniau, paliekant tarpą tarp malkų ir krosnelės sienelių bei užtikrinant, kad jos liestųsi su karštomis žarijomis — tuomet ugnis dega tolygiai, švariai ir be nereikalingų nuostolių.
5. Netinkamas užkūrimas: dūmai atsiranda dar prieš ugnį
Net ir pirmasis žingsnis — ugnies uždegimas — dažnai lemia, ar kūrenimas bus švarus. Jei malkos sudėtos neteisingai, o prakuro naudojama per daug, susidaro daug dūmų ir nepilno degimo produktų. TFZ atlikti matavimai rodo, kad neatsargus uždegimas smarkiai padidina teršalų kiekį. Efektyviausias metodas vadinamas „uždegimu iš viršaus“: apačioje dedamos dvi ar trys stambesnės malkos, viduryje — uždegiklis, o viršuje, skersai, sudedamos smulkesnės prakuros. Tokiu būdu pirmiausia užsidega mažieji gabalai, šiluma sklinda žemyn, didžiosios malkos uždegamos tolygiai, o dūmų būna nepalyginamai mažiau.
Šaltinis: https://www.chip.de/news/haushalt-garten/selbst-profis-passieren-sie-das-sind-die-5-haeufigsten-fehler-beim-kaminofen_98d28259-9420-42bf-88cc-8f9cdae625e3.html
